Vilioja pinigus iš seno neįgalaus žmogaus

„Po to, kai uošvis patyrė insultą, jis nevaikšto. Guli savo kambaryje, mano žmona jį prižiūri, aš jai padedu. Senjorė mano uošvė serga senatvine demencija, tačiau vis dar atpažįsta mus ir savo namus, bet kiekvienais metais situacija tik blogėja. Kai pasiūlėme pasikonsultuoti su psichiatru dėl vaistų, baisiai supyko: jūs ką. galvojate, kad aš išprotėjau?“ – pasakojo Paulius.

Kol uošvis dar vaikščiojo, jie savo namuose pakankamai gerai tvarkėsi. O dabar –  nors pasiimk juos pas save. Uošvė beveik negamina, pamiršta puodus ant viryklės. Mes su žmona atnešame jiems maisto. Abu uošviai kategoriškai nenori kraustytis pas mus, senelis sako: aš noriu namuose numirti, močiutė – ką, ar aš kokia neįgali?

Taip ir gyvename. Uošviams pensijas atneša į namus.  Uošvis dalį pensijos atiduoda mums, kad nupirktume maisto, būtiniausių daiktų. Uošvė savo pinigus slepia. Atseit, tai laidotuvėms, tai juodai dienai.

Pastaruoju metu pas uošvę pradėjo lankytis kažkoks sukčius. Iš visko sprendžiant, tikriausiai žinodamas, kad  senjorai su galva ne viskas gerai, jog ji neįsimena naujų veidų.

Kartą ateinu pas juos maudyti uošvio (ji, aišku, pati negali jo pakelti), o uošvė, vos pradarius duris, sako: buvo užėjęs tavo draugas, paskolinau jam pinigų.

– Koks draugas, koks jo vardas? – suglumęs klausiu.

– Nežinau, sakė, kad tavo draugas.

– O tai kiek davėte?

– 300 eurų, sakė per tave grąžins.

Kai viską papasakojau žmonai, ši puolė į ašaras, pradėjo barti senolę, kad nepažįstamam žmogui atidavė pinigus.

Tačiau senjora nenorėjo jos girdėti: Taigi jis Pauliaus draugas, rytoj atneš ir atiduos.

Žinoma, jokių pinigų jis neatidavė. Nors ir labai pykome, na, bet ką darysi, nieko nesusigrąžinsi. Ir ką jūs galvojate? Įžūlusis sukčius vėl atėjo po mėnesio, kai uošviai gavo  pensijas. Ir vėl ji davė jam pinigų. Tai išvedė mane iš pusiausvyros: klausiu uošvio, gal jis matė, kas tas vyriškis? Ne, pro uždarytas duris jis tik girdėjo, kad ji su kažkuo kalbasi.

Aš sakau, mama, neduokit nė vienam mano draugui pinigų, prašau jūsų dėl Dievo meilės. Neduosiu, Pauliuk, neduosiu. Bet šitas vyras sakė, kad tave pažįsta. Praėjusį kartą juk jis tau atidavė pinigus, vadinasi, yra sąžiningas.

Puolėme į neviltį. Ir ką daryti? Visą dieną prie durų nepristovėsim, neprisaugosim, nes abu dirbame. Gal kamerą įrengti virš durų? Taip galėsime sužinoti, kas tas niekšas, ir jį prigriebti. Kažkodėl esu tikras, kad tai yra tas pats žmogus ir jis ateis trečią kartą. Manau, kad tai kažkas iš vietinių. Daugelis uošvę pažįsta, nes ji dirbo sesele, kartais žmonės kreipdavosi į ją patarimo. O ir apskritai ji buvo bendraujanti, mėgo sėdėti daugiabučio kieme ant suoliuko, su malonumu stebėdama vaikučius. Kol neužklupo senatvinė demencija.

Niekaip negaliu suprasti, iš kur atsiranda tokie pusžmogiai, kurie taip niekšiškai naudojasi senolių neįgalumu…

pixabay.com nuotr.

1 komentaras “Vilioja pinigus iš seno neįgalaus žmogaus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.