Vinstonas Čerčilis: vienas svarbiausių vadovų
Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis (1874-1965) – britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais. Jis laikomas vienu svarbiausiu vadovų Britanijos ir viso pasaulio istorijoje. 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Mokykloje mokėsi prastai…
Vinstonas Čerčilis gimė nedideliame Anglijos miestelyje netoli Vudstoko. Jo tėvas – žymus politikas lordas Rendolfas Čerčilis buvo Marlboro kunigaikščio Džono Spenserio Čerčilio sūnus. Motina – amerikiečių milijonieriaus Leonardo Džeromo dukra.
V. Čerčilis lankė privačias mokyklas, kur mokėsi gana prastai, dažnai buvo baudžiamas už prastus rezultatus ir per mažas pastangas. Dėl nepriklausomo ir maištingo charakterio, kai kuriuos kursus kartojo keliskart, akademiniais pasiekimais nepasižymėjo, tačiau buvo mokyklos fechtavimosi čempionas.
Sėkminga karininko karjera
1893 m. iš trečio karto įstojo į Karališkąją karo akademiją Sandherste. Nors tarp stojančiųjų buvo vienas paskutinių iš 102 kadetų, po dvejų metų jau buvo aštuntas pagal pažangumą. Vėliau paskirtas jaunesniuoju leitenantu husarų kavalerijoje.1895 m. išvyko į Kubą kaip karinis stebėtojas, iš ten rašė straipsnius savaitraščiui „Saturday Review“.
Kartu su Didžiosios Britanijos karinėmis pajėgomis V. Čerčilis taip pat buvo Sudane, Indijoje ir Pietų Afrikoje – šiame žemyne, prasidėjus antrajam būrų karui, jaunasis britas buvo paimtas į priešų nelaisvę ir įkalintas belaisvių stovykloje Pretorijoje. Tačiau Vinstonui pavyko pasprukti. Nukeliavęs beveik 500 kilometrų, jis galų gale susitiko su savo bendražygiais.
Tapo politiku
1911 metais V. Čerčilis pasiekė karjeros kariuomenėje aukštumas ir tapo pirmuoju admiraliteto lordu, atsakingu už britų armijos modernizaciją. Būdamas politiko sūnus, V. Čerčilis greitai ir pats įsitraukė į politiką, pradėdamas sakyti kalbas XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio Konservatorių partijos susirinkimuose. 1900 metais, kaip konservatorių partijos atstovas, V. Čerčilis buvo išrinktas į Bendruomenių rūmus. Iš viso valdžioje, padarydamas tik dvejų metų pertrauką (trukusią 1922–1924 m.), jis išbuvo 64 metus.
Buvo vienas įtakingiausių vadovų Antrajame pasauliniame kare
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. Čerčilis buvo atsakingas už karinį laivyną. 1940 metais jis paskirtas premjeru ir suformavo daugiapartinę vyriausybę. Būdamas ministru pirmininku, V. Čerčilis sukūrė naują – Gynybos ministro postą. Jo uždegančios kalbos buvo labai svarbios kare kovojančiai Jungtinei Karalystei.
V. Čerčilio draugystė su Franklinu D. Ruzveltu užtikrino karinės įrangos ir medžiagų tiekimą Atlanto vandenynu, kai įranga buvo vežama net ir Didžiajai Britanijai neišgalint susimokėti.
Garsioji kalba
V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu. Joje buvo sakoma: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triestoprie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų Sąjungos įtakoje.“
1953 metais iš karalienės rankų jis gavo Keliaraiščio ordiną – aukščiausią Anglijos apdovanojimą, o 1963 metais tapo JAV garbės piliečiu.
Patyrė kelis infarktus
1941 m. Baltuosiuose rūmuose V. Čerčilį ištiko širdies smūgis, o po kelių metų jis susirgo plaučių uždegimu. Dar vienas širdies smūgis pasikartojo jam atostogaujant 1949-aisiais, ir dar vienas, V. Čerčiliui dirbant ministru pirmininku antrą kadenciją, 1953 m.
Būdamas solidaus amžiaus ir silpstantis, V. Čerčilis vis dažniau dirbdavo iš lovos, tačiau sugebėdavo neišsiduoti ten, kur prireikdavo jo dalyvavimo. Kaip rašo „The Guardian“, po pastarojo širdies smūgio V. Čerčilis buvo dalinai paralyžiuotas, tačiau artimiausiame ministrų kabineto susitikime niekas to nepastebėjo. Praėjus metams, kai 1955 m. jis atsistatydino, V. Čerčilis patyrė dar vieną infarktą.
Gyvenime buvo du nuolatiniai palydovai – viskis ir cigarai
Visą jo gyvenimą, o ypač vėlyvąjį periodą, V. Čerčilį nuolat lydėjo du palydovai – viskis ir cigarai. Daug kas prikišinėdavo jo pomėgį išgerti. Tačiau politikas garsėjo iškalba, gebėjimu glaustai, tačiau taikliai atsikirsti ar ugningai rėžti kalbas. „Vinstonai, jūs – girtas, ir, kas dar baisiau, jūs – pasišlykštėtinai girtas“, – pasak pasakojimų, taip bandė priekaištauti leiboristų partijos atstovė Besė Bredok. O V. Čerčilis atšovė: „Bese, brangioji, jūs – baisi, ir, kas dar baisiau, jūs – pasišlykštėtinai baisi. Bet rytoj aš jau būsiu blaivas, o jūs vis dar būsite baisi.“
V. Čerčilis Didžiosios Britanijos ministru pirmininku buvo du kartus (1940–1945 ir 1951–1955 m.) Politikoje aktyviai dalyvavo iki pat 1964 metų. 1965-ųjų sausio 24 dieną, sulaukęs devyniasdešimties, vos vienerius metus pensijoje praleidęs iškilusis britų atstovas mirė.
Ir net prieš pat mirtį, naujam ministrui pirmininkui paklausus senojo, ar šis norėtų arbatos, V. Čerčilis atsakė: „Nebūk kvailys. Noriu didžiulio stiklo viskio!“
Vinstono Čerčilio mintys:
- Karts nuo karto žmogus atsitiktinai užkliūva už tiesos, bet dažniausiai jis atsikelia ir nužingsniuoja toliau.
- Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.
- Tvirtai tikiu, kad šiandien mes esame savo likimo šeimininkai ir kad įstengsime nudirbti visus mūsų laukiančius darbus. Jeigu tikime savo reikalu ir tvirtai pasiryžome laimėti, pergalė nuo mūsų nenusigręš.
- Nugalėti sunkumai yra puikiai išnaudotos galimybės.
- Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo.
- Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę.
- Dar nė vienas žmogus, nurydamas piktus žodžius, nepakenkė savo skrandžiui.
- Ramintojas – tai žmogus, kuris maitina krokodilą, tikėdamasis, kad šis jį suės paskutinį.
- Sėkmės kelią sudaro daugybė nesėkmės atkarpų… Iki galo nueina tie, kurie nepraranda entuziazmo.
- Niekas nepajėgs pažeminti jūsų be jūsų sutikimo.
- Niekada nestovėjau, kai galėjau sėdėti, ir niekada nesėdėjau, kai galėjau gulėti.
- Drąsa yra tai, kas skatina atsistoti ir kalbėti. Drąsa taip pat yra tai, kas skatina atsisėsti ir klausytis.
- Ir štai pamoka: niekada nepasiduokite… Niekada, niekada, niekada, niekada… Niekur, mažame ar dideliame, reikšmingame ar smulkiame – niekada nepasiduokite, išskyrus garbei ir geram skoniui liepiant.
- Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo.
10 popiežiaus Pranciškaus metų - Senjorų svetainė