Alkoholikas tėvas sugriovė sūnaus vaikystę

Istoriją, kokią papasakojo Tomas, tikriausiai galėtų pakartoti ne vienas, augęs panašiomis sąlygomis. Ir reikia pripažinti, kad patirtos nuoskaudos lieka visam gyvenimui…

Tėvas buvo alkoholikas, kuriam svarbiausia buvo išgerti taurę

„Mano tėvas buvo alkoholikas, kuriam nieko pasaulyje nebuvo svarbiau kaip išgerti taurę. Tėvo jau seniai nebėra. Jis mirė, kaip nesunku nuspėti, nuo kepenų cirozės. Neprisimenu nei kokiais metais  jis paliko šį pasaulį, nei tikslios datos. Prisimenu tik tiek, kad buvo buvo šalta, todėl per laidotuves peršalau. Mama paskambino, kad mirė tėvas ir aš vis dėlto nuvykau į šermenis. Kadangi oras pasikeitė labai staiga, netikėtai pradėjo snigti, paskubomis automobilio padangas pakeitęs į  į žiemines, važiavau vadovaudamasis „sūnaus pareigos jausmu“. Nors jokių jausmų tėvui nebuvo.

Girtą tėvą atvilkdavo į kambarį ant kilimėlio ir palikdavo gulintį

Neturiu daug gerų prisiminimų, susijusių su tėvu, išlikę tik fragmentai. Gyvenome miestelyje, kurio dauguma vyrų dirbo už keliolikos kilometrų esančiame fabrike: prieš pamainą autobusas visus darbininkus pasiimdavo, paskui parveždavo. Reikia pripažinti, kad  beveik visi darbininkai gėrė, bet nusigėrė ne visi.

Daugelis net ir tokiame procincialiame gyvenime rado kokią nors prasmę: augino vaikus, dalyvaudavo šventėse, tvarkėsi namus.

Mes gyvenome keturbutyje, dviejų kambarių butą skyrė tėvo darbovietė. Prisimenu, kai dar mokiausi pradinėse klasėse, grįžęs iš mokyklos rasdavau tėvą jau šiek tiek apsvaigusį (ne „iki nugriuvimo“, nes jam dar reikėdavo į popietinę pamainą), jis man pašildydavo mamos paruoštus pietus, nes  ji dirbdavo iki šeštos valandos.

Taip pat prisimenu, kaip jis grįždavo namo ir „pakibdavo ant durų skambučio“ – tiesiog neturėjo jėgų jo paspausti. Jei nesilaikytų, nugriūtų. Tada mama atidarydavo duris ir parvilkdavo jį į koridorių. Čia ant kilimėlio ir palikdavo gulintį, nes nepajėgdavo jo toliau patempti.

Ten gulėdamas dažnai jis ir apsišlapindavo. O ryte, dar visai neišsiblaivęs, šaukdavo ant mamos, kad ji specialiai taip padarė. Bjaurėjausi juo ir iki ašarų gailėjausi mamos, kuri iššluosčiusi grindis vėl merkė tą kilimėlį vonioje…

Priglaudusi sūnų jo motina jam „įpildavo“

Tačiau vieną kartą, po eilinio girto tėvo skandalo (man tada buvo  keturiolika ar penkiolika), mama susirinko mūsų daiktus ir išvažiavome gyventi pas senelį. Mama, pamenu, verkė, bet aš buvau laimingas ir ilgai net nenorėjau matyti savo tėvo. Bet jis ir nesistengė susitikti.

Laikui bėgant jį atleido iš darbo, atėmė žinybinį butą. Tėvą priglaudė jo motina (močiutė dar buvo gyva). Kas neįtikėtina – mama gailėjo sūnaus ir nuolat įpildavo jam taurę vyno: už tai, kad dirbo sode, ganydavo karvę, ir šiaip, „kad „pavargęs“.

Ir šiandien niekaip negaliu suvokti: kuo reikia būti, kad nuodytum alkoholiu savo vaiką?!

Kai mokiausi mieste, tėvo nemačiau tikriausiai trejus metus. Ir tada, atvažiavęs pas mamą, sutikau jį gatvėje. Prisipažinsiu – apšepusiame, apskurusiame  alkoholike net ne iš karto atpažinau man gyvybę suteikusį  žmogų.

Vietoj gimdytojo atsiprašymo – „duok pinigų pagirioms“

Ir paskutinis susitikimas. Mums pranešė, kad mano močiutė (jo mama) labai sunkiai serga, greičiausiai numirs. Nuvykęs jos aplankyti, pamačiau tėvą: jo rankos drebėjo, jis tvoskė vakarykščio alkoholio ir pigių cigarečių kvapu. Tėvas net apsiverkė. Tada pakvietė mane į koridorių. Maniau, kad jis nori pasakyti ką nors svarbaus, gal net paprašyti atleidimo, kad taip sudirbo savo gyvenimą ir sugriovė mano vaikystę. Bet išgirdau: „Sūnau, duok tėčiui 5 litus (tada dar buvo litai) pagirioms!“

Nežinau, kas jį privedė prie to, kad senatvėje atsidūrė gyvenimo dugne. Ar sudėtinga situacija dėl visuomeninių santvarkų kaitos ir dėl to pasikeitusių sąlygų, ar dėl savęs suvokimo, kad esąs nieko vertas mažas žmogelis.  O gal paprasčiausiai tai buvo polinkis į alkoholį, nes mama pasakojo, jog jis gėrė nuo pat jaunystės.

Žiūriu į aplinkinius ir daugelyje atpažįstu save ir savo nelaimingą vaikystę. Man baisu, kad buitinis girtavimas pripažįstamas kaip savaime suprantamas dalykas. Ir jame matau save, nes man vaikystėje buvo normalu matyti girtą tėvą.

Patyręs gyvenimo su tėvu alkoholiku pragarą, dabar tvirtai tariu: mano sūnui, taip, kaip man, niekada nereikėjo pulti tarp tėvo ir mamos, kad išskirtų girtų muštynių metu. Nes prisiekiau, kad tokių dalykų mūsų namuose niekados nebus. Nes nenorėjau, kad jis būtų toks pat nelaimingas, koks buvau aš.“

pexels.com nuotr.