„Vaikui nėra nieko baisiau, kai iš šeimos išeina tėvas. Ir ypač tada, kai atrodo, kad viskas buvo gerai, tarp tėvų tvyravo ramybė“, – prisipažįsta Ignas.

Kai netekau tėvo, nes jis paliko šeimą,  man buvo 9 metai. Man labai jo trūko, pavydėjau draugams, kurie su tėvais važiuodavo žvejoti, keliavo, tiesiog draugiškai kalbėdavosi.  Nežinau, kodėl jis paliko šeimą, bet  didžiąją gyvenimo dalį man nedavė ramybės mintis, kad žmonės yra kvaili, jei taip elgiasi. Tiesiog  neradau kito paaiškinimo, kodėl tėvas išėjo iš mūsų.

Po kiek laiko tėvas vėl vedė. Su kita moterimi vaikų jis neturėjo. Tiesa, retkarčiais su juo susitikdavau, tačiau pasimatymai buvo tokie trumpi, o aš niekaip negalėjau atleisti to, ką tėvas padarė. Aš jį kaltinau, maniau, jog jis kvailys. Kartą jam net į veidą išrėkiau, kad jo nekenčiu.

Tik dabar supratau, kaip tai buvo žiauru ir bjauru. Išgirsti tokius žodžius iš savo sūnaus…

Man dabar 45 metai. Ir aš palikau šeimą. Turiu dukrą ir sūnų. Mano dukrai 11 metų, o sūnui  9. Tiek, kiek ir aš turėjau, kai netekau tėvo. Labiausiai mane žeidžia tai, kad kiekvieno susitikimo metu vaikų veiduose matau emocijas, kurias pats išgyvenau vaikystėje. Jie galvoja apie mane taip pat, kaip ir aš kažkada galvojau apie savo tėvą.

Gaila, kad vaikams neįmanoma paaiškinti, kad gyvenimas yra labai sudėtingas. O išsaugoti santuoką, meilę, ypač sunku. Ir kad taip atsitinka, jog negali gyventi su žmogumi, kad turi priimti visiems skaudžius sprendimus.

Alimentai yra vienas dalykas. Tačiau jokia alimentų suma negali pakeisti tėvų. Gaila, kad taip atsitiko ir man, ir mano tėvui. Gaila, kad nieko negaliu pakeisti ar grįžti laiku atgal. Taip pat graužiuosi, kad niekada neatsiprašiau savo tėvo, kuris mirė prieš 7 metus. Labai norėčiau su juo pasikalbėti, pasiteisinti.

Dabar mąstau, kad negalėjau nė pagalvoti, jog beveik tiksliai pakartosiu savo tėvo likimą. Ir kad mano vaikai su manimi elgsis lygiai taip pat, kaip ir aš su savo tėvu…

pixabay. com nuotr.