Šeimos moterų lemtis – būti vienišomis mamomis

„Nežinau kodėl, bet mūsų šeimoje kartojasi moterų likimai. Visos pastojome besimokydamos, mus metė vaikinai ir likome vienišos mamos su kūdikiais ant rankų“, – sako Julija.

Uždarbiaudavome dalindamos skrajutes

Mes su seserimi užaugome šeimoje, kurioje tėvams mes nerūpėjome. Gėrimas jiems buvo svarbesnis už vaikus. Bet atsidurti globos namuose nenorėjome, todėl visomis jėgomis stengėmės kurti geros šeimos iliuziją.

Mūsų tėvai netriukšmaudavo, neįsileisdavo įvairių kompanijų, todėl visus šiuos išgėrimus buvo pakankamai lengva nuslėpti. Nes daugiabutyje net durys prieš duris gyvenantys žmonės kartais vieni apie kitus ne ką žino.

Tiesa, kaimynai kažką pastebėdavo, tačiau nemanė, kad tai vyksta nuolat. Tuo labiau, kad  mes su seserimi visada buvome tvarkingai apsivilkusios, tad atrodė, jog mumis rūpinamasi.

Buvo labai sunku viską pradėti nuo nulio

Niekas negalėjo net pagalvoti, kad mes abi uždarbiaudavome dalindamos skrajutes, iki išnaktų klijuodamos skelbimus. Pargrįžusios padarydavome namų darbus ir guldavomės miegoti. Po keturių valandų keldavomės ir eidavome į mokyklą. Buvo nelengva, bet galėjome būti šeimoje, vadinasi, ne veltui taip stengėmės.

Baigusi mokyklą įstojau į universitetą, tačiau trečiame kurse turėjau mesti mokslus – įsimylėjau jauną vaikiną, pastojau ir galų gale likau visiškai viena su vaiku ant rankų. Buvo labai sunku viską pradėti nuo nulio, o dar su mažyle… Jei būčiau žinojusi, kad jis mane paliks, nebūčiau taip anksti gimdžiusi.

Mano sesuo buvo dvejais metais jaunesnė. Labai tikėjausi, kad ji nepakartos mano likimo. Tačiau, kaip dažnai nutinka, ko mes labiausiai bijome, tai ir įvyksta mūsų gyvenime.

Mano sesuo taip pat įsimylėjo vaikiną, tapo nuo jo nėščia ir dėl prastų mokslo rezultatų turėjo išeiti po antro kurso. Aštuntą nėštumo mėnesį mylimasis ją metė, ir ji liko viena. Taip sesuo, kaip ir aš, tapo vieniša mama.

Mūsų gyvenimai tiesiog kartojo vienas kitą. Bet buvo vienas skirtumas. Sesers mergaitė užaugo sveika ir stipri, o mano dukra sirgo įgimta liga, kuri sparčiai vystėsi ir neleido jai pagyventi net iki dvejų metukų. Po to nedrįsau vėl pastoti, be to, nesutikau ir verto vyro.

Dukterėčia tapo vieniša mama

Vieno gėrimo metu mūsų tėvai apsinuodijo pilstuku, ir mes su seserimi likome vienos. Mano šeima – sesuo su dukra ir nedidelis kapelis miesto kapinių pakraštyje. Sesers dukra man buvo kaip sava, jos auklėjimu rūpinomės abi. Emilija augo viskuo aprūpinta – aš joms padėjau finansiškai, nors ir sesuo, įgijusi paklausią specialybę, pradėjo labai gerai uždirbti. Ji labai norėjo, kad dukrai nieko netrūktų, bet vis tiek viskas įvyko taip, kaip mums su sese. Nepaisant nuostabios vaikystės, Emilija suaugusiųjų gyvenimą pradėjo per daug anksti. Tačiau skirtingai nei mano sesuo ir aš, ji niekada dėl to nesigailėjo arba tiesiog garsiai nepasakė, kad apgailestauja. Kartais abi pavydėdavome jai užsispyrimo ir tvirtybės – mergina tikėjo, kad jei dės visas pastangas, jai visada viskas pasiseks.

Emilija gerai mokėsi, užsiėmė žirgų sportu, mėgo gimnastiką, dažnai lankydavosi kinuose ir net sukūrė blogą apie šiuolaikinį kiną. Mudvi tikėjomės, kad ji savo gyvenimą susies su kokiu nors vaikinu. Tačiau pirmaisiais studijų metais Emilija beprotiškai įsimylėjo ir pastojo, būdama antrame kurse pagimdė. Titaniškomis pastangomis pasiekėme, kad ji nemestų mokslų, o pasiimtų akademines atostogas. Galų gale vaikinas ją paliko, dukterėčia tapo vieniša mama.

Ji tiksliai atkartojo mūsų su seserimi likimą, vėl gimė mergaitė. Žinoma, Emilijai buvo daug lengviau. Ji turėjo mamą ir tetą, kurios parėmė finansiškai, padėjo prižiūrėti vaiką, taip suteikdamos galimybę jai baigti mokslus ir susirasti normalų darbą. Bet ji vis dar gyvena viena su vaiku be vyro…

Mes su seserimi nutarėme apsigyventi kartu, nes taip yra lengviau ir nesijaučiame vienišos. Šiaip ar taip nesiruošėme tvarkytis asmeninio gyvenimo susirandant antrąją pusę.

Emilijai puikiai sekasi kilti karjeros laiptais.  Būdama trisdešimties ji reali kandidatė užimti firmos, kurioje dirba, direktorės vietą. Manau, kad turėdama tokias  ambicijas ir palaikymą ji savo tikslą įgyvendins.

Mažoji jos dukrytė auga žvali ir linksma. Su seserimi dažnai kalbamės apie jos ateitį. Ir nerimaujame tik dėl vieno – kad ji neatkartotų mūsų trijų likimų. Vis dėlto mes labai viliamės, kad Emilija dar sutiks savo gyvenimo žmogų ir sustabdys šitą seną mūsų giminės moterų lemties ratą…

pexels. com nuotr.