Ko niekaip negaliu pasakyti savo tėčiui

„Kartais pasirinkimas būna labai sunkus, o kai nuo tavo sprendimo priklauso tavo brangiausio žmogaus, tėčio, gyvenimas, tai tiesiog nepakeliamai skausminga!“ – pasakoja Andrius.

Kai netekau mamos, mane prižiūrėjo tėtis

Aš gimiau, kai mano tėvams buvo tik 19 metų, jie be galo mylėjo vienas kitą. Ir taip atsitiko, kad ta meilė jiems padovanojo mane. Niekas neabejojo, kad jie pagimdys kūdikį ir bus kartu. 10 metų tame pat suole, visur kartu, jei nėra Povilo (mano tėčio), tai ir Nijolės (mano mamos) nebus.

Gimiau likus 2 savaitėms iki išleistuvių, jie atėjo atsiimti atestatų su manimi ant rankų ir iškart grįžo namo. Nors mama leido tėčiui pabūti su bendraklasiais, šis nė iš tolo nesutiko!

Tada tėvai išvažiavo studijuoti į universitetą (prosenelė liko su manimi), bet kai man buvo 9 mėnesiai, įvyko tragedija – mamą partrenkė mašina, ji žuvo. Po laidotuvių artimieji pradėjo tartis, ką su manimi daryti, močiutė (mamos mama) norėjo mane įsivaikinti, bet tėtis susikrovė į lagaminą daiktus, paėmė mane ant rankų ir pasakė: „Sūnelis mano ir aš jį užauginsiu.“

Mes persikraustėme į universiteto bendrabutį, močiutės mums padėjo, o kai man buvo 2 metai, aš pradėjau eiti į darželį. Nuo 3 metų buvau savaitiniame darželyje, bet visus savaitgalius leisdavau su tėčiu. Visada turėjau pačius geriausius drabužius ir naujus žaislus, visada buvau švarus ir tvarkingas. Nuo vaikystės tėtis sakė: „Prisimink, Andriuk, svarbiausia yra švarios kojinės ir apatinės kelnaitės, sveikas protas ir tvirti sprendimai.“

Tėtis visko mane išmokė

Kai man buvo 10 metų, persikraustėme į savo butą, tėtis mane išmokė tvarkyti kambarius, skalbti, virti, apsipirkti. Tada tėtis dirbo 20 valandų per parą, o aš turėjau tvarkyti namus ir tuo pačiu ruošti namų darbus bei eiti į mokyklą.

Tėtis nelabai norėjo, kad močiutės mums padėtų, bet jos nemačiomis paeiliui ateidavo į mūsų namus. Stengiausi gerai mokytis, kad nepadaryčiau tėčiui gėdos, todėl mokyklą baigiau su pagyrimu.

Per visą savo sąmoningą gyvenimą nemačiau šalia tėčio moters, nors, greičiausiai, jų buvo, nes jis juk jaunas, sveikas vyras. Bet nė karto tėtis į namus nebuvo atsivedęs moters, liepęs ją vadinti „mama“.

Baigęs mokyklą įstojau į universitetą Vilniuje. Iš pradžių labai dažnai skambindavau, rašiau SMS, nes pasiilgdavau tėčio.

Po pusantrų metų paskambinęs tėtis paprašė atvykti į jo gimtadienį, pasakė, kad nori mane su kai kuo supažindinti. Tas kažkas pasirodė esanti Miglė – graži, bet šiek tiek nepasitikinti savimi, kaip man tada pasirodė. Tėtis sakė, kad jai 29 metai ir ji dirba vaikų globos namuose. Pasveikinau tėtį su geru pasirinkimu ir kitą dieną vėl išvažiavau.

Po mėnesio paskambinęs tėtis paprašė priimti savaitei Miglę Vilniuje, nes ji labai nori pamatyti miestą. Negalėjau tėčiui atsakyti. Kovo 20 dieną sutikau ją stotyje, pamačiau ir įsimylėjau… Ji buvo visiškai kitokia, ne tokia, kaip gimtadienio vakarėlyje. Su ja viską pamiršau, mes visą laiką apie kažką kalbėjome, juokėmės, o paskui buvo mano draugo gimtadienis, ir mes su Migle nuėjome pas jį. Šokome, gėrėme, dainavome, o ryte atsikėlėme kartu… Abu buvome šoke, norėjau ją apkabinti, bet ji mane atstūmė. Paprašiau jos atleidimo.

Kartais noriu pasakyti tėčiui, kad galbūt Saulė yra mano dukra

Dvi dienas ji nenorėjo niekur eiti, tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo pro langą, o tada priėjo prie manęs ir pasakė: „Gerai, kas buvo, tas buvo, eime į klubą“… Ir ryte vėl pabudome kartu… Kitą dieną ji išvažiavo.

Praėjo pusmetis ir tėtis pakvietė į savo vestuves su Migle. Ją pamačius man suvirpėjo širdis, o kai nuleidau akis žemiau, pamačiau jau suapvalėjusį pilvuką, kurį bandė slėpti po drabužiais.

Praėjus porai savaičių po vestuvių, susisiekiau su Migle ir tiesiai paklausiau: „Ar tai mano vaikas?“ Ji atsakė, kad nežino… Nuėjau pasikonsultuoti pas privatų gydytoją, jis padėjo apskaičiuoti apytikslę gimimo datą. Jei tai mano vaikas, jis turėtų gimti nuo gruodžio 12 iki sausio 1 dienos. Laukiau šio mažylio gimimo, dažnai atvažiuodavau, nuolat klausinėjau, kaip Miglė jaučiasi. Tėtis negalėjo atsidžiaugti, kokį sūnų užaugino, kaip jis nerimauja dėl artimųjų!

Gruodžio 30 dieną, 7.20 val., gimė mažylė Saulutė. 7.25 val. Miglė man atsiuntė MMS su pirmąja kūdikio nuotrauka ir prierašu: „Tėti, aš gimiau“. Aš iškart jai paskambinau, bet ji pasakė, kad suklydo…

Praėjo jau metai, mažoji tampa kažkuo panaši į mane. Aš dažnai atvažiuoju, būnu su ja. Kartais noriu papasakoti tėčiui, kas nutiko, ir kad galbūt Saulė yra mano dukra.  Bet kiekvieną kartą, kai pasiryžtu šiam pokalbiui, matydamas laimingas tėčio akis, negaliu to ištarti. Ir aš nusprendžiau, kad niekada nepasakysiu, kas buvo, viską pamiršiu, tegul mano tėtis džiaugiasi, nes jis tiek daug dėl manęs padarė!..

stocksnap.io nuotr.