„Gyvenimas keičiasi, papročiai taip pat. Mums su vyru gerokai per 60, gal reikėtų keisti mąstymą? Tokios mintys kilo po viešnagės sostinėje pas sūnų ir marčią“, – lyg pati savęs klausdama pradėjo pokalbį Bronė.

Mes gyvename nuosavame name vieno miesto pakraštyje. Visada džiaugiamės sulaukę svečių. Turime net specialų svečių kambarį. O jei į mūsų namus, pavyzdžiui, per šventes, atvažiuoja daugiau žmonių, galime užleisti net ir savo miegamąjį. Vasarą atsigulti verandoje ant sulankstomų lovų, žiemą – erdvioje palėpėje stovi sena lova.

Šiaip tai taip miegodavome tada, kai buvome jaunesni. O dabar svečių nėra tiek daug. Bet jei jie netikėtai atvyktų, visiems suteiktume jaukią nakvynę.

Turime du sūnus. Jaunesnysis gyvena netoliese. Atvažiuoja pas mus su šeima, padeda. Vyresnysis seniai apsistojęs Vilniuje. Užsiima verslu. Ten jis turi dviejų kambarių butą, žmoną, sūnų.

Jie mus aplankė du kartus. Šeimai buvo skirtas geriausias kambarys, nauja lova, pusryčiai verandoje. Viskas kaip ir turi būti. Tik kažkaip su marčia neradome bendros kalbos. Ji mūsų rajoną vadino kaimu, nors čia ne kaimas, o miesto pakraštys.

Jai niekas nepatiko. Matyt, įsižeidė, kad sūnus nevažiavo prie jūros, o laiką nutarė praleisti pas mus. Ji nesupranta, kad mes esame tėvai, ir tai ne tik atostogos, bet ir mūsų aplankymas.

Praėjusį rudenį nusprendėme nuvykti pas juos. Dar niekada ten neviešėjome. Susiruošėme, įsėdome į traukinį, iš anksto perspėję, kad atvažiuosime savaitei. Atvykome 17 valandą. Smagu, kad stalas jau padengtas, susėdome, pasikalbėjome.

Jau lyg ir atėjo laikas miegoti, bet nesuprantame kur. Marti sako: „Pas mus nėra kur miegoti. Išnuomojome jums savaitei viešbutį. Nebrangų, tačiau pernakvoti galėsite.“

Buvome sukrėsti. Mes sakome: „Kam to reikėjo, galite mus paguldyti ir ant grindų vaikų kambaryje!“ Ir anūkas norėjo, kad pas jį miegotume. Tačiau marti buvo neperkalbama. Pareiškė, kad jau išnuomota, pinigai sumokėti. Atseit pernakvokite ir paskui vėl sugrįšite.

Sūnus kartu su mumis įsėdo į taksi ir mus nuvežė į viešbutį. Jis buvo ne itin modernus, tačiau, kaip ir marti sakė, pernakvoti galima…

Rytą atsikėlus neturėjome kur papusryčiauti. Netoliese buvo kavinė, bet mums ten valgyti per brangu. Išsikvietėme taksi ir sugrįžome pas vaikus. Ten mums niekas neturėjo laiko, visi darbuose, anūkas mokykloje. Vakarais susėdavome prie stalo, pasikalbėdavomr ir vėl – į viešbutį.

Ketvirtą tokių išbandymų dieną su vyru sugalvojome priežastį, kad mums reikia namo. Nusipirkome bilietus ir išvažiavome. Grįžtant visą kelią verkiau. Taip buvo skaudu!

Namuose visiems papasakojome, kaip mus priėmė. Jaunesnysis sūnus labai supyko ir paskambino broliui. Jie susibarė. Ir daugelis buvo šokiruoti tokio svetingumo. Tačiau kai kurie mūsų „pažengę“ draugai sakė, kad pagal šiuolaikinius didmiesčių standartus tai yra normalu. Juk už kambarį patys nemokėjome.

Taip, bet mes esame tėvai. Mes mamas ir tėčius guldėme ant lovų, o patys miegojome ant grindų. Ir aš manau, kad tai yra normalu.

Po mūsų apsilankymo su sūnumi neliko nuoširdesnio bendravimo. Tiesiog trumpi pokalbiai telefonu.

Kartą jis paklausė, ar mes dėl jų neįsižeidėme. Atsakiau klausimu: o kaip jie patys mano? Sūnus nutylėjo ir baigė pokalbį.

Tačiau širdyje nėra ramu. Gal iš tiesų mūsų pažiūros jau atgyvenę, gal reikėtų suprasti, kad toks svetingumas dabar yra priimtinas? Ir gal reikėtų susitaikyti su vaikais?..

unsplash.com nuotr.