„Man – 33 metai, mano vyrui – 64. Prisipažinsiu, kad daugelį aplinkinių tai šokiruoja. Tačiau jau dešimt metų esame kartu ir labai laimingi“, – sako Ema.

Susipažinome darbe, jis buvo skyriaus, kuriame atlikau praktiką, vadovas. Bendrauti ne biure mums teko gana dažnai, bet visada kartu su kolegomis. Nebuvo jokių užuominų, net mažo flirto, nes jo toks pat amžius kaip ir mano tėvų.

Bendraujant sužinojau, kad jis užaugo skurdžioje šeimoje ir dėl šios priežasties nusprendė, kad neves, kol nesugebės materialiai aprūpinti savęs ir savo šeimos. Bėgo metai, jis daug dirbo, o noro kurti šeimą vis mažėjo. Po to apskritai nutarė gyventi savo malonumui.

Ir taip atsitiko, kad mes įsimylėjome. Ir jis, ir aš suvokėme didžiulį amžiaus skirtumą, net nustojome kalbėtis, bet tai nepadėjo. Pradėjome susitikinėti. Žinodama jo požiūrį į šeimyninį gyvenimą, laikiau tai paprastais santykiais. Intymumo nebuvo – jis tik kartą apie tai užsiminė, tačiau man atsisakius, daugiau ta tema nekalbėjome.

Gal tokie santykiai gali pasirodyti keisti, bet aš buvau laiminga. Kasdien eidavome į pasimatymus, galėdavome visą naktį važinėtis po miestą, valandų valandas kalbėtis telefonu. O kai pajutau, kad pradedu jį tikrai įsimylėti, nusprendžiau viską baigti, kad vėliau nebūtų skaudu… Bet tam pasiryžti negalėjau… O jis vieną dieną man pasipiršo! Pasakė, kad jo gyvenime pirmą kartą atsirado moteris, su kuria norėtų kurti šeimą, prisiimti atsakomybę ne tik už save. Buvau pasimetusi, norėjau verkti iš džiaugsmo, bet širdyje dilgsėjo: „Ką žmonės pasakys? Kaip reaguos tėvai?“ Šios mintys man nedavė ramybės, todėl paprašiau duoti laiko man pagalvoti.

Tai truko savaitę. Kartą rytą pabudusi nusprendžiau, kad tai yra mano gyvenimas ir aš gyvensiu taip, kaip noriu, nepaisant to, ką kiti pasakys. Mes susituokėme. Maža pasakyti, kad visi aplinkiniai buvo šokiruoti!.. Tačiau mums tai nerūpėjo.

Po pusmečio nusprendėme palikti darbus ir pradėti savo verslą. Bendromis pastangomis viskas pavyko. O dar po kiek laiko aš pastojau. Jis verkė iš laimės, tiesiogine to žodžio prasme mane nešiojo ant rankų, dovanojo dovanas. Jo mama man pasakė: „Ačiū, kad padarei mano sūnų laimingą, aš jau seniai pasidaviau, bet dabar galiu ramia širdimi numirti“. Šie žodžiai privertė mane apsiverkti.

Gimė sūnelis, vyras visą savo laisvalaikį skyrė mums.

Tiesą sakant, amžiaus skirtumas matomas tik skaičiais. Visais kitais atžvilgiais matau tik mylimą žmogų. Jokiu būdu nesakau, kad visi turėtų taip elgtis, tačiau aš galiu išdidžiai pasakyti, kad esu be galo laiminga…

pexels.com nuotr.