Kokie būna seneliai: nuo kontrolierių iki partnerių
Kai kalbame apie senelius, dažnai įsivaizduojame šiltus, rūpestingus ir visada laiko turinčius žmogelius, pasiruošusius bet kada pasirūpinti anūkais. Tačiau realybėje seneliai būna labai skirtingi – nuo tų, kurie iškart pasako „neturiu laiko“, iki tų, kurie tampa geriausiais anūkų draugais. Šiandien aptarsime keturis pagrindinius senelių „tipus“, kuriuos tikriausiai pažįstame kiekvienas.
Stebėtojas – tylusis laisvės sergėtojas
Šio tipo seneliai dažnai pirmieji pasako, kad jie – užsiėmę. Jie turi savo rutiną, pomėgius, reikalus. Vaikai jiems – svarbūs, bet jie nemano, kad privalo visiškai paaukoti save anūkų priežiūrai. Stebėtojas pasirūpins svarbiausiais dalykais: pamaitins, paguldys pietų miego, bet jokio papildomo dėmesio ar kontrolės nesiūlys.
Šie seneliai suteikia anūkams daug laisvės, nekontroliuoja ir nesikiša. Vaikai prie jų jaučiasi laisvai, nors kartais – ir truputį vieniši. Kita vertus, būtent tokia aplinka lavina savarankiškumą.
Kontrolierius – viską matantis ir žinantis
Šie seneliai į anūkų priežiūrą žiūri labai rimtai – kaip į atsakomybę. Jie tiki, kad turi viską žinoti ir kontroliuoti: kur vaikas eina, ką valgo, kaip jaučiasi, kas jam skambino. Vaikų elgesys stebimas kaip pro padidinamąjį stiklą.
Kontrolieriai dažnai perduoda tėvams išsamias ataskaitas, neretai palydėdami jas kritika apie vaikų auklėjimą. Vaikams toks dėmesys dažnai būna per didelis – jie vengia tokio senelio ar močiutės, nes jaučiasi tarsi nuolat stebimi egzaminuotojo.
Pedagogas – žinių ir tobulėjimo skleidėjas
Šie seneliai, ko gero, gyvenime buvo mokytojai ar dėstytojai. Jie tiki, kad kiekviena akimirka su anūkais turi būti prasminga – mokomasi gramatikos, skaičiavimo, einama į koncertus ar muziejus.
Vaikai jaučia, kad jiems rūpi, kad senelis ar močiutė nuoširdžiai nori juos praturtinti. Tačiau tokie susitikimai dažnai vargina – trūksta žaidimų, poilsio, „tiesiog būti“. Pedagogas tarsi įžvalgus vadovas, bet ne visada – linksmas palydovas.
Partneris – anūkų sąjungininkas ir draugas
Šio tipo seneliai – tikras vaikų džiaugsmas. Jie nesistengia būti autoritetais, bet tampa tikrais bičiuliais. Jie priima anūkus į savo kasdienybę, leidžia jiems būti savimi ir nepergyvena dėl mažų išdaigų.
Partneriai dažnai net tampa vaikų sąjungininkais prieš tėvus: leidžia ilgiau žiūrėti televizorių, pavaišina saldainiais, neskuba guldyti į lovą. Jų filosofija paprasta – kol vaikai maži, tegul džiaugiasi, kvailioja, žaidžia. Rimtumas ateis vėliau. Nenuostabu, kad tokie seneliai – tikra retenybė, bet ir nepaprasta vertybė.
Kaip sugyventi su skirtingais seneliais?
Dažnai vaikams sunku suprasti, kodėl vieni seneliai griežti, kiti – šalti, o dar kiti leidžia viską. Svarbu vaikams paaiškinti: senelių keisti negalime, bet galime išmokti juos priimti tokius, kokie jie yra.
Vyresnio amžiaus žmonės remiasi savo patirtimi, kurią kaupė dešimtmečius. Jų požiūris į gyvenimą gali skirtis nuo mūsų, bet tai dar nereiškia, kad jis blogas. Vaikai, bendraudami su skirtingais seneliais, mokosi empatijos, lankstumo ir kompromiso. Tai – itin vertingos pamokos gyvenimui.
Ir galiausiai – svarbiausias dalykas: kaip mes elgiamės su savo seneliais, taip mūsų vaikai elgsis su mumis, kai mes būsime seni. Tad verta įdiegti vaikams pagarbą vyresniems, net jei ne visada jų elgesys patogus ar priimtinas.
freepik.com nuotr.