Marokas – „dievo žemė“

Pasirenkant pažintines keliones, nemažai įtakos turi ir išankstinės žinios apie tą vietovę, kurią norėtum aplankyti. Marokas nuo senų laikų asocijavosi su apelsinais. Dėl to, jog  sovietmečiu, kai trūko prekių ir šie vaisiai būdavo tikras deficitas, parduotuvėse kartais jų pasirodydavo prieš šventes. Kai atstovėjęs keletą valandų eilėje pagaliau jų nusipirkdavai (kiek pamenu, ne daugiau dviejų kilogramų žmogui),  pasinešus į namus ir pradėjus lupti iš karto krisdavo į akis užklijuotas nedidelis lipdukas su žodžiu „Maroco“.

 Žinoma, dabar apelsinų ir kitų citrusinių gali įsigyti kone kiekvienoje maisto parduotuvėje, dažniausiai be lipdukų, kadangi šie vaisiai gabenami iš viso pasaulio… Gal dėl tų „apelsiniškų“ prisiminimų, gal todėl, jog Marokas yra valstybė, viliojanti ne tik savo geografija, istorija, bet ir dvidešimt pirmjame amžiuje išlikusiu archaiškumu, kilo mintis aplankyti šią šalį.

 Marakešas – Raudonas miestas

Kadangi kelionė per turistines agentūras į šią Arikos šalį yra gana brangi, panorusios su bendrakeleive nukakti pigiau, nutarėme, nors ir būdamos ne jauniklės, pasinaudoti tarp jaunimo ypač populiariu būdu – patiems susirasti pigų skrydį ir  viešbutį. Lietuvoje dabar yra nemažai firmų, kurios padeda tokiems keliautojams: jų darbuotojai ieško palankiausių kainų – kelionių lėktuvais bei viešbučių, ir pateikia pasiūlymus. Tiesa, tokie pasiūlymai bemat išgraibstomi, nes net per kelias valandas išvykos kaina gali pasikeisti ne dešimtimis, o šimtais eurų. Tad čia dvejonių negali būti – griebk gerą pasiūlymą iš karto!

Taip ir padarėme – pasirinkome Marakešą. Jis žinomas kaip Raudonas miestas dėl jo rausvų ar raudonų miesto sienų. Šis miestas buvo įsteigtas 1062 m., tada dar didelės imperijos sostinė. Po berberų, arabų ir vėliau prancūzų invazijų, miestas tapo atviras įvairioms kultūroms ir kalboms, tad vaikščiodamas gali išgirsti vietinius gyventojus besišnekučiuojant skirtingomis kalbomis.

Viena demokratiškiausių islamiškų valstybių

Visas Mroko pavadinimas arabų kalba (Al-Mamlaka al-Maghribiya) reiškia „Vakarų karalystė“. Žodis Marokas daugelyje kalbų kilo iš buvusios sostinės Marakešo pavadinimo. Berberų kalboje Murakush reiškia „Dievo žemė“.

Šalis plyti šiaurės vakarų Afrikoje ir ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose, šiaurėje jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Gibraltaro sąsiauris Maroką skiria nuo Europos – Ispanijos.

Šalies centre ir į pietus tęsiasi Atlaso kalnai, šiaurėje – jų atšaka Rifo kalnai. Maroke yra aukščiausioji Atlaso kalnų dalis – Aukštasis Atlasas. Čia iškilusi aukščiausia Šiaurės Afrikos vieta – Tubkalio kalnas (4 165 m). Kalnus raižo vaizdingi slėniai ir kanjonai. Šiaurės vakarinę dalį užima plynaukštės. Pietuose ir pietryčiuose paviršius pereina į Sacharos dykumą.

Civilizacija šiame krašte klesti jau keletą tūkstantmečių (pradedant finikiečių, romėnų kolonijomis). XVI amažiuje Marokui teko priešintis dviem didžiausioms to meto galybėms regione –  Osmanų imperijai, siekusiai prijungti Maroką ir taip politiškai suvienyti visą Šiaurės Afriką, ir Europos (ypač Portugalijos) kolonizatoriams. Marokui pavyko išsaugoti nepriklausomybę tiek nuo vienų, tiek nuo kitų. XVII a. viduryje į valdžią atėjo Alavitų dinastija, valdanti iki dabar.

Nors Marokas, iš visų Afrikos šalių būdamas arčiausiai Europos, didele dalimi buvo veikiamas Europoje vykstančių kultūrinių procesų, XIX a. šalis pasirinko izoliacijos politiką. Jame nevyko revoliucijos, tuo metu pakreipusios Europos šalių raidą. Nors kai kurie sultonai bandė modernizuoti šalį, jos armiją, reformos nebuvo sėkmingos, ir Marokas ėmė atsilikti nuo Vakarų valstybių. Tai nulėmė, kad 1912 m. jis tapo Prancūzijos protektoratu.

Paskelbė nepriklausomybę

Vykstant dekolonizacijai, 1956 m. Marokas paskelbė nepriklausomybę ir demokratiniu principu suformavo vyriausybę. Tuometinis sultonas Mohamedas V tapo pirmuoju šalies karaliumi. Valdant jo sūnui Hasanui II (1961–1999), šalis ėjo autoritarizmo kryptimi. Buvo paleistas parlamentas, Marokas pradėjo karą su Ispanija dėl Vakarų Saharos, kuri iki dabar de facto lieka Maroko dalimi. Nors karas iš pradžių leido pakelti karaliaus autoritetą, bet ilgainiui sukėlė ekonominių sunkumų.

1981 metais Hasanas II ėmėsi liberalizacijos reformų, buvo paleidžiami politiniai kaliniai, reformuota konstitucija. Hasano įpėdinis Mohamedas VI tęsė tėvo pradėtas reformas, paversdamas Maroką viena demokratiškiausių islamiškų valstybių.

Maroko valstybės valdymo forma – Konstitucinė monarchija. Tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius. Pagal Maroko konstituciją, karalius taip pat yra ir religinis visos šalies musulmonų vadovas, todėl monarchijai tenka pagrindinis politinės valdžios krūvis, o karalius yra pagrindinė valdymo sistemos ir visuomenės gyvenimo figūra.

Maroke gyvena daugiau kaip 38 mln. žmonių. Absoliuti dauguma – apie 99 proc. – Maroko gyventojų yra arabų ir berberų kilmės. Tikrų arabų Maroke beveik nėra, yra tik arabizuoti berberai ir atokesniuose regionuose tebegyvenantys mažiau arabų įtakos paveikti berberai.

Apie 99 proc. marokiečių – musulmonai. Taip pat Maroke dar yra judėjų (0,2 proc.) ir krikščionių (0,9 proc., daugiausia katalikų).

Maroko valstybinės kalbos yra arabų ir berberų. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai, ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba. Šiaurinėje dalyje vietomis suprantama ispaniškai.

Namai be numerių

Kai lėktuvas nusileido Marakeše, reikėjo nusigauti iki viešbučio. Oro uostas nuo šio miesto nėra nutolęs. Tačiau vėliau pasirodė, kad užduotis nėra tokia lengva, kaip atrodė. Sukdamas iš vienos gatvės į kitą, laviruodamas tarp automobilių, taksistas sustojo: „Negaliu važiuoti toliau, nes yra draudžiantis ženklas. Eikite šia alėja ir rasite savo viešbutį“. Vyriškis paminėjo ir namo numerį, kur jis yra.

Bandėme ieškoti viešbučio pagal taksisto nurodytą numerį (užsakant taksi net mintis į galvą neatėjo, kad nebūsime privežtos iki pat jo durų), tačiau paaiškėjo, kad namai numeriais … nepažymėti.  Beliko viena – klausti praeivių. Visi buvo geranoriški, tad viešbutuką pavyko surasti, nors jau buvo netoli vidurnakčio…

Riadai – Medinos viešbučiai

Viešbutis buvo  Marakešo senamiestyje – medinoje. Medina savo gyvavimo istoriją pradėjo 1060 metais kaip karinė stovykla. Klajoklių gentims pradėjus sėslų gyvenimą, miestas augo. 1126 metais vietos sultonas nutarė auginti miestą saugumo sumetimais aptverti 10 kilometrų 10 metrų aukščio siena su 200 bokštelių ir 20 vartų. Jos statyba buvo baigta per vienerius metus.

Manoma, kad dabartinė rausva miesto siena iš kalkių bei džiovinto šlako mišinio visiškai atkartoja pirmosios medinos sienos kontūrus.

Visa medina „nusėta“ panašiais viešbutukais, kokiame mes apsigyvenome, vadinamais riadais. Jie buvo statomi nuo XI amžiaus pačių geriausių berberų ir žydų amatininkų. Pats žodis „ryad“ reiškia sodą, nes šio statinio centre visada turi būti atvira erdvė augalams ir mažam vandens telkiniui.

Jemaa El Fna aikštė – didžiulės erdvės ir… chaosas

Mūsų viešbutis nuo pagrindinės aikštės Jemaa El Fna buvo apie porą šimtų metrų. Ne tik Marakeše, bet ir visame Maroke žymi  Jemaa El Fna aikštė nustebino savo ervėmis ir… chaosu. Joje nebuvo jokių ženklų, linijų, tad automobiliai, arkliais kinkytos karietos, asilų traukiami vežiamai judėjo, kaip kas norėjo. Tačiau neteko matyti ar patiems patirti, kad kas nors būtų einantį užkliudęs…

Didžiuliame plote prekiautojai išdėstę daugybę prekių. Čia yra įsikūręs ir žymusis turgus souk, kuriame gali rasti įvairių marokietiškai ornamentuotų odos gaminių ir papuošalų, ryškiaspalvių kilimų ir baldų, egzotiškų prieskonių ir smilkalų odos gaminius, papuošalus, metalo gaminius, prieskonius, kosmetiką.  Už prekystalių įsitaisę apelsinų sulčių, įvariausių vaisių pardavėjai, kurie pradeda moti prieiti arčiau vos į juos žvilgtelėjus.

Aikštėje ne tik vyksta prekyba. Iš pradžių truputį baugokai atrodė vyrų būreliai su savo „artistėmis“ gyvatėmis.  Paprastai jie pasidalinę funkcijomis: vieni dūdelėmis jas „šokdina“, kiti stebi kobras, kad jos „nenuklystų“ į šalį, treti seka  turistus. Pamatę, kad kažkas fotografuoja, tuoj pripuola ir reikalauja užmokesčio… Turi traukti monetą taip pat ir norėdamas paspoksoti į akrobatus, nusifotografuoti su beždžione arba senoviniais drabužiais pasirėdžiusiu senuku… Ant kėdučių įsitaisiusios moteriškės kviečia pasidaryti tatuiruotes iš chna, siūlosi paburti kortomis…

Iš aikštės prekystaliai „veda“ į siaurutes gatveles. Čia išdėstyta daugybė daržovių, vaisių, kur gali paragauti, to, ko nebuvai valgęs – pavyzdžiui, raugintų citrinų. Kai kuriose gatvelėse ne tik parduodami, bet vietoje ir kerpami, siuvami nauji batai, rankinės. Taip pat gali pamatyti gilumoje pasitiesusį kilimėlį ir besimeldžiantį musulmoną.

Vakarėjant aikštė keičiasi – išardomi prekystaliai, retėja dienos prekiautojų gretos. Tuomet visą plotą „okupuoja“ kavinukių, restoranų savininkai. Pastatomos palapinės, stalai, suolai. Laikinosiose virtuvėse sukasi virėjai – sutemus į aikštę pradeda plūsti žmonės. Turistai, vietiniai, atvykę iš kitų šalies vietų vyrai ir moterys, šeimos su vaikais sėdasi ant suolų, užsisako mėgstamiausius patiekalus. Visa aikštė apšviesta lyg dieną, aidi kurtinantys rytietiškos muzikos garsai, sklinda dūmai ir kepamos mėsos, žuvies kvapai. Ant žemės savo prekes išdėsto berberai – jie parduoda aragono aliejų, kosmetiką, dirbinius ir visokias kitokias gėrybes.

Į aikštę ėjome kiekvieną vakarą. Ir kaskart ji užburdavo atrodė, jog patekome į senovinę pasakų šalį…

Kaip mokamos pensijos Maroke

Kadangi esame pensinio amžiaus, buvo įdomu, kaip mokamos pensijos šioje šalyje.

Sužinojome, kad  Nacionalinis socialinio draudimo fondas (CNSS) paskelbė, kad nuo 2025 metų gegužės 1 d. asmenys, išėję į pensiją nuo 2023 m. sausio 1 d., turi teisę gauti senatvės pensijas, jei turi nuo 1 320 iki 3 240 dienų draudimo stažo. Išmokos  mokamos atgaline data nuo jų išėjimo į pensiją datos.

Minimali pensijos suma svyruoja nuo 600 iki 1 000 MAD (56–95 Eur), priklausomai nuo kiekvieno gavėjo sukauptų draudimo dienų skaičiaus.

Tais atvejais, kai mirė apdraustasis asmuo, turintis bent 1 320 dienų draudimo stažą, jo išlaikytiniai, turintys teisę į išmokas, gali kreiptis dėl našlių išmokų. Pagal galiojančias teisines nuostatas, pensininkai, kurie neatitinka minimalaus 1 320 įmokų dienų reikalavimo, kad galėtų gauti senatvės pensiją, jie arba jų išlaikytiniai, turintys teisę į ją (mirties atveju), gali prašyti grąžinti tiek savo, tiek darbdavio įmokas.

Genovaitė Kazielienė

Autorės nuotraukos