Menininkai atrado kelius į atokiausius senjorų kiemus
Pietryčių Lietuvos pakraščiuose įsikūrusiose gyvenvietėse laikas teka lėčiau: vietoje miesto šurmulio dienas užpildo gamtos ramybė, tačiau nuošalesniuose kaimuose gyvenančių senjorų kasdienybę lydi ir vienišumo jausmas. Mažuose kaimuose kultūriniai ar bendruomeniniai renginiai nevyksta, o apsilankyti didesnėse gyvenvietėse – sudėtinga, todėl vieninteliai svečiai dažniausiai būna per šventes ar progomis užsukantys vaikai ir anūkai, o įprastinę dienotvarkę sudaro buities darbai. Šį atotrūkį nuo kultūrinio gyvenimo patyrimų mažinti siekė 2025 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais vykdyta emocinės gerovės stiprinimo programa „Receptas kultūrai“, į senjorų namų kiemus atvežusi vaidybos pasirodymus, gyvą muziką bei teatralizuotas foto sesijas. Apie vykusius susitikimus papasakojo projekto organizatoriai.
Veiklas vykdo ne pirmus metus
Projekto įgyvendintojai – jau ne pirmus metus Šalčininkų rajone veiklas vykdanti profesionalių menininkų komanda: projekto vadovė ir senjorų foto sesijų autorė Virginija Kuklytė, organizatorius, aktorius Šarūnas Gedvilas, režisierius, aktorius Žilvinas Beniušis bei aktorius iš Ukrainos Kyrylo Kremenchuk.
Programa „Receptas kultūrai“ gimė iš prasmingos idėjos – menas gali veikti terapiškai. Dalyvaujamosios kultūros, kurios idėjomis ir paremtos šios programos veiklos, esmė – įtraukios veiklos, kurių metu dalyviai virsta lygiaverte kūrybinio proceso dalimi. Projekto veiklų organizatorius Š. Gedvilas pabrėžė šio metodo skirtumus nuo įprastų scenos meno formų: „Scenoje žiūrovas dažniausiai būna toliau – šviesos, garsai, kostiumai sukuria atstumą. Čia – viskas atvirkščiai. Senjorų akys buvo visai šalia, o jų šypsenos ar ašaros tapo neatsiejama pasirodymo dalimi. Jie reagavo ne į vaidybą, o į žmogišką nuoširdumą. Receptas – tai šypsenos, muzika ir šalia esantis žmogus.“ Taigi, pagrindinė projekto misija buvo stiprinti vyresnio amžiaus žmonių emocinę sveikatą, padėti jiems atskleisti emocinius išgyvenimus.
Aplankė apie 100 senjorų, gyvenančių Šalčininkų rajone
Per pastaruosius 3 metus komanda aplankė apie 100 senjorų, gyvenančių Šalčininkų rajone. Šiais metais muzikiniai pasirodymai ir teatralizuotos fotosesijos surengtos pasienio zonos gyvenvietėse: Skraičionyse, Dieveniškėse, Zajašiškėse, Albertinoje, Žižmuose, Krakūnuose, Rindziūnuose, Grybiškėse, Petroškose.
Senjorų kasdienybę praskaidrino muzikiniai pasirodymai, priminę jaunystės dainas, taip pat surengtas išskirtinis užsiėmimas – teatralizuotos fotosesijos. Jų metu meninių raiškos priemonių ir fotografijos pagalba senjorai perteikė unikalias savo patirtis bei emocijas, per žaidybinius elementus ir improvizaciją kūrė ir pasakojo istorijas.
Senjorai diskutavo su kūrybine komanda apie gyvenimo kaime ypatumus
Po pasirodymų Šalčininkų rajono senjorai diskutavo su kūrybine komanda apie gyvenimo kaime ypatumus. Dalyviai atviravo susiduriantys su vienišumo jausmu, tarpusavio santykių fragmentiškumu, bendruomeniškumo stoka. Senjorai dalijosi, jog jų gyvenvietėse vyrauja susvetimėjimas tarp kaimynų: anksčiau kaimynai dažnai lankydavosi svečiuose, padėdavo vieni kitiems, kartu švęsdavo šventes, tačiau dabar trūksta tarpusavio ryšio, glaudaus bendravimo. Be to, neretu atveju į tolimus senjorų namus artimieji užsuka retai, daugiausiai per šventes. Nepaisant to, senjorai jaučia gilų ryšį su savo gyvenviete: Pietryčių Lietuvos kraštas jiems artimas, nes čia praleido didelę dalį savo gyvenimo, sukūrė šeimas, iš šių žemių yra kilusios ištisos giminių kartos. Senjorai akcentavo, kad gyvenimas kaime juos žavi ramybe, lėtumu bei buvimu arti gamtos, miškų, kurie jiems – it antri namai. „Čia – pats gyvenimas“, – taip apibūdino savo kraštą vienas senjoras.
Gyventojai džiaugėsi sulaukę svečių
Vis dėlto, gyvenimas kaime neišvengiamai pasižymi ir kultūrinės veiklos, užimtumo trūkumu, todėl tokie aktorių apsilankymai – vienetiniai ir ypatingi. Senjorai džiaugėsi netikėtu vizitu ir išreiškė norą, kad tokių apsilankymų būtų daugiau. Viena iš aplankytų senjorių dalijosi savo įspūdžiais po pasirodymo, su nostalgija prisimindama jaunystės laikus: „Kojų nėra, jau rankos dreba, ne kokios, bet vis tiek širdy vat linksmumas yra kažkoks… atsimeni, kaip kadaise buvo va – šokom, buvom linksmi visi, patenkinti, nors ir biednai gyvenom…“
Apsikeitimas emocijomis ir jausmais projekto metu įsiprasmino kaip abipusiai praturtinantys mainai. Nors pastebėta, jog iš pradžių senjorai į veiklas įsitraukdavo nedrąsiai, aktoriai jiems padėdavo atsipalaiduoti, pamažu pasijausti laisvai ir jaukiai. Režisierius Ž. Beniušis atkreipė dėmesį, jog pirminio kontakto su senjorais metu aktoriams svarbu nesudaryti įspūdžio, jog jie staiga ateina kažko duoti, vietoje to – eiti su nusiteikimu kartu pasidžiaugti, pasisemti stiprybės iš vyresniosios kartos.
Kūrybinės komandos nariai, sukūrę gyventojams neeilinę staigmeną, dalijosi, jog ir juos pačius įkvepia bendravimas su senjorais. Iš Ukrainos atvykęs kolektyvo narys K. Kremenchuk teigė, jog darbas su senjorais praturtina tiek profesionaliu, tiek asmeniniu lygmeniu: tai ne tik padeda tobulinti improvizacijos įgūdžius, tačiau ir suteikia galimybę geriau pažinti Lietuvos žmones, jų istorijas bei kultūrą, pasisemti gyvenimiškos išminties, gauti patarimų.
Sukūrė abipusį ryšį
Svarbiausiu projekto „Receptas kultūrai“ aspektu tapo abipusio ryšio sukūrimas: menininkai įnešė į senjorų kasdienybę žaismingumo, sukūrė šventinę nuotaiką ir nustebino naujomis patirtimis, tačiau patys išsinešė ne mažiau – senjorų atvirumą, jų istorijas, nesuvaidintas emocijas. „Jie nemėgina vaidinti, neslepia jausmų – jei jiems graudu, jie verkia, jei linksma – juokiasi iš širdies. Mes, aktoriai, dažnai kalbame apie autentiškumą scenoje, o senjorai man jį parodė gyvenime. Jie moko, kad paprastumas ir yra didžiausia dovana. Tikrumas – tai senjorų dovana mūsų kartai“, – dalijosi mintimis projekto vadovė V. Kuklytė.
V. Kuklytės nuotraukos