Pangėja – superžemynas, pakeitęs Žemės veidą
Prieš daugiau nei 300 milijonų metų mūsų planeta atrodė visiškai kitaip. Dabartiniai žemynai, tokie kaip Europa, Afrika, Azija ir Amerikos, buvo sujungti į vieną milžinišką superkontinentą – Pangėją. Nors šio superžemyno seniai nebėra, jo skilimo pėdsakai iki šiol matomi visame pasaulyje: Himalajuose, Alpėse, Viduržemio jūroje, Indijos vandenyno dugne ir net kalnų uolienose, kur teberandama senovinių jūrų fosilijų.
Pangėja – paskutinis didysis superžemynas Žemės istorijoje, o jo susidarymas ir skilimas paskatino žemynų dreifą, vandenynų formavimąsi bei dabartinį mūsų planetos paviršiaus vaizdą.
Kaip susiformavo Pangėja?
Maždaug prieš 335 mln. metų Žemės tektoninės plokštės ėmė judėti taip, kad atskiri žemynai artėjo vienas prie kito ir galiausiai susijungė į vieną milžinišką sausumos masyvą – Pangėją.
Šį superžemyną supo senovinis pasaulinis vandenynas – Panthalasa, kurio palikimu šiandien laikomas Ramusis vandenynas.
Tarp susijungiančių žemynų tuo metu driekėsi tarpkontinentinis Paleotetijos vandenynas. Mokslininkai mano, kad jo vietoje šiandien yra dalis Indijos vandenyno dugno ir dalis Pietų Azijos. Vėliau, jau po Pangėjos susidarymo, maždaug prieš 250 mln. metų atsivėrė naujas vandenynas – Tetija, kurio istorija tiesiogiai susijusi su šiandieniniais kalnais ir jūromis.
Pangėjos laikotarpiu šiuolaikiniai žemynai buvo sujungti į vientisą sausumos masyvą. Dėl tokio išsidėstymo planetoje vyravo savitos klimato zonos.
Koks buvo klimatas, augalija, gyvūnija
Šalia Tetijos ir Paleotetijos vandenynų klestėjo pelkiniai tropiniai miškai. Ilgainiui jų augalų liekanos virto didžiuliais akmens anglies telkiniais, kuriuos šiandien kasa įvairios šalys.
Didžiojo superžemyno viduje buvo labai sausa. Čia tęsėsi platus dykumų regionas, nes drėgmė iš vandenynų sunkiai pasiekdavo žemyno gilumą. Žemynuose augo senoviniai augalai: sėkliniai paparčiai, glosopteriai, araukarijos ir kiti. Tų pačių augalų fosilijų randama labai vienas nuo kito nutolusiuose žemynuose – tai įrodymas, kad jie kadaise priklausė vienai ekosistemai.
Karbono ir permo laikotarpiais Žemėje gyveno pelikozaurai. Tai į driežus panašūs gyvūnai su didele burės formos atauga ant nugaros, kuri, kaip manoma, padėdavo reguliuoti kūno temperatūrą. Tuo pačiu laikotarpiu pasirodė ir ankstyviausi žinduolių protėviai – maži, į peles ar šeškus panašūs padarėliai, kilę iš ropliams giminingos grupės – sinapsidų.
Triaso periode (maždaug prieš 230 mln. metų) atsirado pirmieji dinozaurai ir kartu su jais – dicinodontai, stambūs žolėdžiai, kiek primenantys šiuolaikinius begemotus.
Vandenynuose plaukiojo senovinės amfibijos ir šarvuotos žuvys, primenančios didžiules salamandras ar šarvuotuosius ryklius.
Kaip Pangėja išsiskyrė
Pangėja pradėjo skilti maždaug prieš 175 mln. metų, juros periode. Tektoninės plokštės judėjo skirtingomis kryptimis. Viena dalis traukėsi į šiaurę, kita – į pietus ar vakarus. Kai Indijos ir Afrikos plokštės slinko šiaurėn ir atsitrenkė į Eurazijos plokštę, Tetijos vandenyno dugnas buvo suspaustas ir iškeltas į paviršių. Taip susiformavo Himalajai, Alpės, Zagroso kalnai ir kiti didieji kalnynai.
Dabartinės Viduržemio, Juodoji, Kaspijos, Aralo jūros ir dalis Indijos vandenyno taip pat žymi buvusią Tetijos vandenyno teritoriją.
Kalnų uolienose iki šiol išlikę senovinio vandenyno pėdsakų – fosilijų, jūros dugno nuosėdų, kalkakmenių, liudijančių, kad šiose vietose kadaise tyvuliavo šiltas seklus vandenynas.
Mūsų planeta nuolat kinta
Pangėja buvo milžiniškas superkontinentas, kuris ne tik sujungė visus žemynus į vieną sausumos masyvą, bet ir nulėmė mūsų planetos raidą nuo tropinių miškų ir ankstyvųjų dinozaurų iki Himalajų iškilimo ir dabartinių vandenynų atsivėrimo.
Nors Pangėja išnyko prieš 175 mln. metų, jos palikimas išliko Žemės paviršiuje, klimato raidoje, fosilijose ir pačioje mūsų planetoje, kuri nuolat kinta. Kadangi tektoninės plokštės per metus pajuda apie 2–4 cm, gali būti, jog po 200–300 milijonų metų žemynai vėl susijungs į naują superkontinentą.
Paruošta pagal mokslinę žiniasklaidą
Wikimedia Commons nuotr.