Mintys apie stiprybę
„Sėkla negali žinoti, kas jos laukia, sėkla nežino kas yra žiedas. Dar daugiau, sėkla net neįsivaizduoja turinti potencialą pavirsti į nuostabų žiedą. Ilga yra kelionė, ir visada saugiau nesileisti į ją, nes kelias nežinomas, nėra jokių garantijų. Ir negali būti jokių garantijų. Gyvenimo kelias kupinas pavojų, daug duobių ir skardžių, o sėklą saugo kietas apvalkalas, ji slepiasi jame. Tačiau sėkla mėgina, ji stengiasi, ji išlenda iš kieto apvalkalo, ji pradeda kelionę. Prasideda kova: skverbimasis pro dirvožemį, akmenis, uolienas. Sėkla buvo labai kieta, o daigas labai jautrus ir pažeidžiamas, ir daug pavojų jo laukia. Tačiau sėkla pasiryžo kelionei į nežinią, kelionei į saulę, kelionei į šviesos šaltinį, nesuprasdama kur ir kodėl. Sunku kryžių teks jai nešti, bet ją užvaldo SVAJONĖ, ir sėkla pradeda judėti. Toks pats yra ir žmogaus kelias. Jis kupinas pavojų. Reikės daug drąsos. Būkite drąsūs virsdami gėlele, kuria jums skirta būti…“
OSHO (Rajneesh Chandra Mohan Jain)
Jėga matuojama ne fiziniais rodikliais. Bet ją visada galima atpažinti pagal tai, kaip žmogus sugebėjo išgyventi sunkias gyvenimo situacijas, neprarasdamas orumo ir žmoniškumo.
Stiprus žmogus nebijo savo silpnybių, neteisina jų, o jas pripažįsta ir padaro viską, kad jas įveiktų. Jis niekada netampa silpnybių vergu.
Stiprus nebijo suklysti. Jis tiesiog imasi atsakomybės už savo klaidas, daro išvadas ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl..
Stiprus žmogus visada padeda silpnesniam ar pakliuvusiam į bėdą. Jis negali kitaip, nes jaučia vienybę su visu pasauliu ir gerai žino – koks svarbus, o kartais lemiantis yra palaikymas sunkią akimirką.
Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.
ruvi.lt
Stiprybė yra labai graži… Sunkumų akivaizdoje ji skleidžiasi lyg didingas lotoso žiedas… Visi jos nori, bet ne visi ją turi… Nes kiek daug herojiškumo reikia savyje turėti norint būti laimingu… Reikia ne vieną slibiną kalaviju nudobti ir ne vieną audringą ašarų jūrą perplaukti, kad Tavyje prasikaltų nors vienas stiprybės daigelis… Stiprybės akys tviska begaline ramybe… Jos matė tikrą, venas pjaunantį, skausmą ir patyrė jo laikinumą bei trapumą… Stiprybės širdis pagimdė kantrybę, kuri skausmą ištvėrė ir Sielą sustiprino… Stiprybės rankos atlaikė visus sunkumus ir dabar, lyg fakelą kitų keliui apšviesti, neša delnuose tyrą meilę… Skausmas išvalo senjoro Sielą nuo dvasinių šiukšlių – štai kodėl stiprybė yra graži… Nes ji yra švari… Lyg kūdikis nupraustas motinos džiaugsmo ašaromis… Lyg žemė lietaus nuskalauta nuo dulkių…Stiprybė yra labai kukli… Ji neturi kuo puikuotis, nes sumokėjo labai didelę kainą už ramybę… Stiprybė jau žino, kad už ramybę nėra nieko brangiau… Todėl jos didingumą išduoda tik akys… Tylios, gilios, visko mačiusios akys…
Monikos mintys