Liuda pasakoja apie savo šeimą, retkarčiais nubraukdama ašarą. Ji jaudinasi, sužalotais pirštais sukiodama ant kaklo kabančią grandinėlę – gimtadienio dovaną sau.

Gyveno patenkinti ir laimingi

Jos vyras Vladas išmokė Liudą visada išlikti gražiai ir moteriškai. Jis kiekvieną savaitę nudžiugindavo dovanėlėmis ir parnešdavo jai gėlių. Prie laiptinės ant suoliuko sėdinčios moteriškės šnabždėdavosi: „Pas juos vėl šventė“. Tačiau jų šventė buvo pats gyvenimas. Dvidešimt penkeri metai, prabėgę kaip viena diena.

Vos šešiolikos Liuda atvažiavo į didmiestį iš kaimo. Padirbėdavo tai ten, tai šen, o paskui pasuko į statybas – pradėjo dirbti dažytoja. Savaitgaliais, kaip ir kiti  jauni žmonės, eidavo į šokius. Čia ji ir susipažino su jaunu mechanikos inžinieriumi Vladu. Karštą vasaros vakarą mergina išmokė jį šokti valsą. Po metų įsimylėjėliai susituokė. Vienas po kito gimė dukra Rita ir sūnus Edvinas. O dar po kelerių metų – jauniausias Vaidas. Šeima įsigijo gerą trijų kambarių kooperatinį butą. Jie gyveno viskuo patenkinti ir laimingi. Nes pykčiams nebuvo priežasties. Ir tada laimės ratas kažkodėl atsisuko atgal sutraiškydamas viską, kas buvo gera.

Mirtis  šienavo vieną paskui kitą

Pirmasis mirė dešimties metų Edvinas. Atostogaudamas kaime jis su draugais maudėsi tvenkinyje. Berniukai plaukiojo su didele pripūsta automobilio kamera. Ji apsivertė, vaiką prispausdama po vandeniu. Jis nepajėgė išplaukti, užspringo ir nuskendo.

Praėjus keleriems metams, Rita įsimylėjo vaikiną iš kito Lietuvos krašto. Jaunuoliai susituokė, dukra išvyko gyventi pas vyrą. Motina nežino, kas atsitiko, tačiau Rita atėmė sau gyvybę.

Netrukus po dukters laidotuvių susirgo Vladas. Jam konstatuotas plaučių vėžys. Sekė operacija, chemoterapija, lašelinės. Liuda išėjo iš darbo, vieno vyro nepalikdama nė akimirkai. Ji jam leido vaistus, nesitraukė nė per žingsnį, kaip tik galėjo, palaikė morališkai. Kai pradėjo trūkti pinigų ir ėmė kauptis skolos, jie pardavė trijų kambarių butą ir persikėlė į mažesnį. Liuda už Vladą kovojo šešerius metus.

O po trejų metų buvo nužudytas Vaidas…

Gedėjo ir norėjo numirti

Palaidojusi jauniausią sūnų, Liuda visais būdais, įvairiose instancijose bandė išsiaiškinti, kas kaltas dėl Vaido mirties. Tačiau vieną kartą kažkas tamsoje ją pagriebė, parvertė ant žemės, ir kažkoks balsas sušvogždė: „Jei nenurimsi, keliausi paskui jį.“ Ir moteris palūžo. Pardavė butą, nusipirko seną namelį miesto pakraštyje ir pradėjo gedėti.

Liuda niekuo nesiskundė. Stengėsi prie kitų neverkti. Juk kiekvienas turi savo sielvartą. O aplinkiniai vietoj pagalbos rankos ištiesė jai taurę. Moteris, anksčiau niekada nepiktnaudžiavusi alkoholiu, pradėjo jame skandinti savo skausmą. Norinčių išgerti jos sąskaita netrūko.

Vieną žiemos dieną, kai ji gavo pensiją, prie jos priėjo ir paprašė pinigų. Po to – butelio. Tada jai kažkuo trenkė per galvą. Liuda parkrito. Atsipeikėjo reanimacijoje – čia buvo paguldyta dėl galvos traumos, taip pat jai buvo dalinai amputuotos nušalusios rankos bei kojų pirštai.

Šiaip ne taip atsistojusi ant kojų ir išmokusi valdyti rankas, ji grįžo namo. Dienomis vaikščiodavo po apylinkes sunkiai vilkdama kojas. Paprašydavo kaimynų karštos arbatos, kad sušiltų. O vakare nusipirkdavo butelį degtinės ir grįždavo į šaltus namus. Nebuvo prasmės kūrenti krosnį. Po gaisro įgriuvo lubos, tad šiluma akimirksniu išgaruodavo aukštyn. Tarsi skubėtų kuo greičiau ištrūkti iš namų, apimtų nevilties ir sielvarto.

Liuda gurkštelėdavo degtinės, apsisupdavo pledu, užsimerkdavo ir užmigdavo slogiu miegu. Kiekvieną vakarą ji tikėdavosi, kad tai bus paskutinė naktis, kad šaltis padarys savo darbą. Ir kiekvieną kartą, pabudusi gyva nuo šalčio, ji vėl paimdavo butelį ir „atsijungdavo“. Kartais ji ilgai negalėdavo užmigti ir galvodavo, koks beprasmis buvo jos gyvenimas. Dėl ko visa tai buvo? Kodėl mylėjo? Kodėl gimdė? Kai kada jie ateidavo pas ją sapne – jos vyras, berniukai, Rita.

Kartą vienas kaimynas, nebegalėdamas žiūrėti, kaip ji miršta, informavo socialines tarnybas apie moters padėtį.

Klausimas, į kurį niekada nebus atsakyta

Tada ji pateko į vienus socialinės globos namus. Dabar ji gyvena prižiūrėta, tačiau širdies skausmas nepalieka nei dieną, nei naktį. Ir klausimas, į kurį niekada nebus atsakyta: kodėl ir už ką?..