„Sako, kad gyvenimas visokiausių išbandymų pateikia kiekvienam. Tačiau vienos mūsų kaime gyvenusios šeimos likimas – sukrečiantis, per savo ilgą amžių neteko sutikti žmonių, kuriuos visą laiką taip lydėtų tragedijos“, – sakė močiutė Stefanija pasakodama šią istoriją ir ne kartą nubraukdama ašarą.

„Mūsų kaime gyveno tokie Kazlauskai. Kaip ir kiti, žmonės dirbo, stengėsi kažką turėti. Tačiau vienu metu viskas pradėjo riedėti į pakalnę. Prasidėjo tuo, kad nuo plaučių vėžio mirė močiutė Janina. Ši liga pakirto ir ten pat gyvenusią jos anūkę Rasą. Ji buvo rami, graži mergina. Ir išėjo anapus vos sulaukusi šešiolikos – net nespėjusi baigti mokyklos.

Rasos mama Nijolė po dukters mirties beveik išprotėjo, dienų dienas ji neišeidavo iš kapinių, neatsitraukdama nuo mergaitės kapo. Tai tęsėsi taip ilgai, kad Nijolė kelis mėnesius net buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje.

Iki pat gyvenimo pabaigos ji taip ir neatsigavo – būdavo, kažką kalba, tada nei iš šio nei iš to pradeda verkti, tada lyg ir juokauti ir pati juoktis iš savo, kaip jai atrodė, juokingo pasakymo.

Po kelių metų vėžiu susirgo ir iškeliavo Anapilin kita jos dukra – Elytė, ta pati lemtis ištiko ir pačią Nijolę.

Jos vyras Vladas, praėjus metams po žmonos mirties, mirė iš ilgesio (oficialiai – dėl širdies smūgio).

Patyręs insultą, be laiko šį pasaulį paliko ir neįgalus jų sūnus Tomas. Jis, būdamas mažas, ketverių metukų, užlipęs ant kėdės deklamavo eilėraštį. Tada nesėkmingai nušoko nuo kėdės ir susilaužė koją. Nedelsiant vaikas buvo nuvežtas į ligoninę, jam operuota koja. Deja, operacija buvo nesėkminga. Tada sekė antra, ir dar viena. Po kiekvienos operacijos koja vis trumpėjo, kaulas pradėjo pūti, Tomą kankino baisūs skausmai.

Jis buvo labai malonus ir geras. Vaikščiojo su lazda, užsidėjęs ant galvos beretę, apsivilkęs lietpaltį.

Eidamas pro kokį vaiką vis paglostydavo galvelę, pavaišindavo saldainiu.

Tačiau dažniausiai Tomas gulėdavo ant lovos mažame kambaryje: jis skaitė, užsimetęs ranką už galvos – tarp krūvos knygų, laikraščių, žurnalų.

Vaikinas ne tik daug skaitė, bet ir ir puikiai žaidė šachmatais.

Tomas buvo pramokęs batsiuvio amato, tad užsidirbdavo taisydamas batus.

Kaime buvo viena mergina – nelabai valyva, gruboka. Tomas su ja susituokė. Tačiau ir po vestuvių jauna moteris nepasikeitė, tad vyras dėl to labai pergyveno. Jis pradėjo gerti. Nieko nedirbo, niekuo nesidomėjo, kartu su kitais girtuokliais  draugeliais skandino save pigiame aluje.

Galų gale jį ištiko insultas ir Tomas amžino poilsio atgulė kaimo kapinaitėse tarp kitų savo artimųjų.

Kartais pagalvoju: už kokias nuodėmes taip buvo nubausta ši šeima?“ – giliai atsiduso močiutė Stefanija.