Neeilinis svečias – Sacharos dulkės
Kai virš Lietuvos dangus netikėtai tampa drumstas, o po lietaus langus nubarsto rausvos dėmės — tai ženklas, kad mūsų kraštą pasiekė neeilinis svečias. Į šalį atkeliavusios Sacharos dulkės – kur kas daugiau nei paprastas oro taršos epizodas. Tai unikalus reiškinys, atskleidžiantis, kaip geologiniai ir klimatiniai procesai sujungia tolimiausius pasaulio kampelius.
Kelionė, prasidėjusi prieš tūkstančius metų
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai paaiškina, jog Sacharos dulkės nėra atsitiktinės – jų istorija prasideda Čado regione, kur prieš 5–7 tūkst. metų tyvuliavo milžiniškas Mega-Chad ežeras. Jo plotas prilygo šiandieninės Prancūzijos dydžiui – apie 400 tūkst. kvadratinių kilometrų. Laikui bėgant dėl klimato pokyčių ežeras išdžiūvo, o jo dugnas virto dykuma, pilna smulkių mineralinių dalelių.
Ypač daug dulkių kaupiasi Bodelės įduboje, kuri tapo savotiška dulkių „ferma“. Stiprūs vėjai ir sausros iš čia pakelia dulkes į atmosferą, o globalūs vėjų srautai jas perneša net už tūkstančių kilometrų – iki Europos, taip pat ir Lietuvos.
Sacharos dulkės – tai geologiškai vertingi mikrofragmentai
Nors dažnam jos atrodo tik kaip nešvarumai ant automobilio ar palangės, iš tiesų Sacharos dulkės – tai geologiškai vertingi mikrofragmentai. Jų sudėtyje aptinkama kvarco, geležies ir aliuminio oksidų, molio mineralų, kalcio junginių ir kitų komponentų, kurie formavosi milijonus metų skirtingomis klimato sąlygomis.
Šis reiškinys vadinamas aeoliniu procesu – kai vėjas tampa geologiniu veiksniu, gebančiu pernešti kietąsias daleles per žemynus. Tokiu būdu mūsų aplinkoje atsiduria tikros mikroskopinės žinutės iš Afrikos.
Nuo Lietuvos langų iki Amazonės džiunglių
Lietuvoje Sacharos dulkės dažniausiai traktuojamos kaip trumpalaikis oro kokybės pablogėjimas, tačiau pasauliniu mastu jų poveikis kur kas reikšmingesnis. Pavyzdžiui, būtent šios dulkės atlieka lemiamą vaidmenį Amazonės atogrąžų miškuose. Dykumos dulkės, per Atlantą pasiekiančios Pietų Ameriką, atneša fosforo ir kitų maistinių medžiagų, kurios „pamaitina“ seną, maistingų medžiagų stokojantį miško dirvožemį.
Sezoninis gamtos scenarijus
Dulkių kelionės į Europą nėra atsitiktinės – jos dažniausiai vyksta pavasarį, nuo kovo iki gegužės. Tuomet Sacharos regione dominuoja sausros ir stiprūs vėjai, o susidarius palankioms atmosferos sąlygoms, dulkės pakyla į didelius aukščius ir patenka į mūsų platumas.
Dangus, kuris kalba apie geologiją
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai primena, kad net kasdieniame gyvenime pastebimi reiškiniai, tokie kaip drumstas dangus, rausvas lietus ar dulkių sluoksnis ant paviršių – tai ženklas, kad geologiniai procesai veikia ne tik žemėje, bet ir ore.
Dulkės, nusėdančios ant paviršių, nėra tik nešvarumai – jos atveria duris į geologinius tyrimus. Analizuodami vos kelis miligramus šių dalelių, mokslininkai gali nustatyti jų kilmę, mineralinę sudėtį, pernešimo kelius ir net tai, iš kurios Sacharos dalies jos atkeliavo.
Nematomas klimato žaidėjas
Dulkės turi įtakos ir klimatui. Nusėdusios ant sniego, jos keičia jo spalvą. Dėl geležies oksidų sniegas tampa gelsvas arba oranžinis, atspindi mažiau saulės šviesos ir greičiau tirpsta. Šis procesas mažina sniego „albedą“ ir lemia spartesnį paviršiaus atšilimą.
Dulkių sekimas iš kosmoso
Šiuolaikiniai palydovai, tokie kaip NASA MODIS ar Europos kosmoso agentūros Sentinel-5P, stebi dulkių debesis realiu laiku. Šie duomenys leidžia tiksliai prognozuoti, kada ir kur dulkės pasieks Europą.
Šis reiškinys – puikus priminimas, kaip glaudžiai mūsų planeta yra susijusi: geologija, atmosfera, biosfera ir hidrosfera veikia kaip viena didelė, sudėtinga sistema, kurios pėdsakus galime pamatyti net ir ant savo automobilio stiklo.
pexels.com nuotr.