Mirė popiežius Pranciškus I

Balandžio 21-ąją  Vatikanas pranešė apie popiežiaus Pranciškaus I mirtį. Pontifikas šį pasaulį paliko eidamas 89-uosius metus. Dar visai neseniai, sekmadienį, popiežius sveikino tikinčiųjų minias Šv. Petro aikštėje Vatikane.

Katalikų Bažnyčiai vadovavo nuo 2013 metų

Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio popiežiumi  buvo išrinktas 2013 m. kovo 13 d., tapdamas pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu iš Pietų Amerikos. Jis pasirinko šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą, pabrėždamas rūpestį vargšais, taika ir aplinkos apsauga.

Pastaruoju metu pontifikas kovojo su sveikatos problemomis. Jis buvo gydomas dėl bronchito ir kelerius pastaruosius metus kentė lėtinį kelio skausmą, kuris vertė jį naudotis neįgaliojo vežimėliu.

Kuklus gyvenimas ir pašaukimas

J. M. Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Buenos Airėse, italų emigrantų šeimoje. Jaunystėje jis įgijo chemijos techniko išsilavinimą, trumpai dirbo maisto pramonėje, tačiau netrukus pajuto pašaukimą Bažnyčiai.

21-erių būsimasis popiežius patyrė sunkią sveikatos krizę — dėl ūmios pneumonijos jam buvo pašalintas dešinysis plautis. 1958 m. jis įstojo į Jėzuitų ordiną, studijavo Čilėje ir Buenos Airėse, vėliau dėstė literatūrą ir psichologiją. 1969 m. buvo įšventintas į kunigus, o 1973 m. davė galutinius jėzuitų įžadus ir tapo Argentinos jėzuitų provincijos vadovu.

Jo veiklą ženklino ir prieštaringai vertinamas laikotarpis — Purvinojo karo metais (po 1976 m. perversmo) jis buvo kaltinamas bendradarbiavimu su karine diktatūra. Vėliau pats J. M. Bergoglio prisipažino slėpęs persekiojamus asmenis ir manoma, kad padėjo išlaisvinti pagrobtus kunigus.

1992 m. jis buvo paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, 1998 m. tapo arkivyskupu, o 2001 m. konsekruotas kardinolu. Kaip dvasininkas jis garsėjo kukliu gyvenimo būdu, bendryste su tikinčiaisiais bei aistra futbolui.

Pontifikato metai — atvirumo, reformų ir socialinio jautrumo laikotarpis

Būdamas popiežiumi Pranciškus I siekė Bažnyčios atvirumo ir gailestingumo. Pontifikato pradžioje jis įspėjo apie pavojų, kad Bažnyčia gali tapti „apgailėtina NVO“, jei pamirš savo misiją, ir ragino tikinčiuosius būti arčiau vargstančiųjų. Jis inicijavo Pasaulinę vargstančiųjų dieną, aktyviai pasisakė už pabėgėlių teises ir skatino Europos valstybes atsiverti atvykėliams.

Pranciškus taip pat siekė švelnesnio požiūrio į seksualines mažumas, ragino Bažnyčią nesmerkti homoseksualių asmenų ir skatino pripažinti jų orumą. Jis sakė: „Jei asmuo homoseksualus, geros valios ir ieško Dievo, kas aš, kad jį teisčiau?“

Pontifikas skyrė didelį dėmesį ir aplinkosaugai. 2015 m. jis paskelbė encikliką „Laudato Si“, kurioje ragino žmoniją atsakingai elgtis su Žeme ir keisti įpročius, keliančius grėsmę planetai.

Tarpreliginis dialogas ir visuomeninės reformos

Pranciškus buvo aktyvus tarpreliginio dialogo šalininkas. 2016 m. jis susitiko su Rusijos Stačiatikių patriarchu Kirilu, o 2019 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose kartu su Al Azharo imamu pasirašė deklaraciją, smerkiančią smurtą Dievo vardu. 2021 m. jis lankėsi Irake ir susitiko su didžiuoju ajatola Ali al Sistani.

Pontifikas taip pat daug dėmesio skyrė nepilnamečių apsaugai nuo seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje, skatino skaidresnius tyrimus ir stiprino atsakomybę už tokius nusikaltimus.

Jis taip pat skatino moterų vaidmenį Bažnyčios gyvenime, paskyrė kelias moteris į aukštas pareigas Vatikane, nors ir nepritarė moterų kunigystei.

vaticannews nuotr.