Paroda „Kur gyvena istorijos“ – griaunanti stereotipus apie senatvę
Nemenčinės kultūros centre buvo atidaryta meninė socialinė dokumentikos fotografijų paroda „Kur gyvena istorijos“. Tai VšĮ „Socialinė sinergija“ inicijuotas projektas, kurio metu Silvija Graliauskienė, Indrė Kručaitė ir fotografė Agnė Papievytė ne vieną mėnesį keliavo per Lietuvą ir kalbino bei fotografavo, filmavo dešimt senjorų. Taip pat susitiko ir su šalies gimnazijų moksleiviais, kuriems pasakojo apie projektą, kvietė daugiau bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Renginys prasidėjo nuotaikingomis senjorių ansamblio „Pogoda“ dainomis.
Visus susirinkusius pasveikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius, VšĮ „Socialinė sinergija“ direktorė Jurga Ručinskienė ir vykdantysis direktorius Laimis Bilotas.
Senjorai sutikdavo su ramybe ir šiluma
Mintimis pasidalino ir projekto autorės. Pasak jų, šia paroda kviečiama susitikti su gyvąja atmintimi, nutiesti tiltus tarp kartų ir sugriauti stereotipus apie „tylią“ ir „nuobodžią“ senatvę. Per pokalbius, įamžintus portretus norima atskleisti vyresnių žmonių vidinio pasaulio grožį, jų orumą ir gyvenimo patirtis, papasakoti kasdienybėje dažnai nepastebimas istorijas. „Projektas pradėtas vykdyti žiemą, tad pas senjorus vykome ir per šalčius, ir per plikledį, pūgas, tačiau pravėrus jų namų duris pasitikdavo neapsakoma ramybė ir šiluma. Senjorų akys, kupinos noro bendrauti, išsiilgusios ryšio, mus tiesiog nuginkluodavo“, – sakė S. Graliauskienė.
I. Kručaitė kalbėjo apie tai, jog mintis vykdyti tokį projektą jai kilo iš asmeninės patirties – kadangi turi fizinę negalią nuo gimimo, jautėsi uždaryta, nepritampanti prie kitų žmonių. Susitikimuose su senjorais ji pajuto stiprų ryšį, todėl norėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į tuos, kurie dažnai jaučiasi vieniši, atstumti ar apleisti.
Kūrybininkės neslėpė, jog didžiausią įspūdį joms paliko tai, kad į klausimą „Ką darytumėte kitaip, jei vėl būtumėte jauni?“, visos pašnekovės atsakė, jog jos nieko nekeistų, nors ir yra išgyvenusios karus, nepriteklius, kitus išbandymus.
Projektas – ne tik apie praeitį, bet ir ateitį
Iniciatyvos autorės pažymėjo, kad šis projektas ne tik apie praeitį, bet ir ateitį. Keliaudamos per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus jos susitiko ir su įvairių gimnazijų moksleiviais, kuriems pasakojo apie socialinės veiklos reikšmingumą dirbant su vyresnio amžiaus žmonėmis, vykdomą projektą, bendravimą su senjorais. Taip pat pakvietė parašyti atsakymus į klausimą „Kaip save įsivaizduoji, kai būsi senjoru/e?” ir buvo sužavėtos atsakymais.
Paroda keliaus per visą Lietuvą
Parodoje ne tik eksponuojamos pašnekovų fotografijos, pristatomi senjorai, bet ir prie kiekvieno portreto yra QR kodas, kurį nuskaitę lankytojai išgirsta herojų pasakojimus.
Paroda „Kur gyvena istorijos“ Nemenčinėje bus eksponuojama iki birželio 13 dienos. Paskui iki metų pabaigos ji keliaus po Lietuvos miestus. Parodą bus galima pamatyti ir Trakuose, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Alytuje, Jonavoje, Vilniuje, Anykščiuose bei Panevėžyje.
SENJORŲ MINTYS
„Gyvenimas visko išmokė, nes reikėjo iš kažko gyventi. Netingėjau! Jei nieko nedarysi, tai kaip išmoksi? Išvažiavau į Jakutiją dvidešimties – užsidirbti. Neturėjome nieko, tik lovą kambaryje. O Jakutijoje septyniolika metų išdirbau, ten ir apsivedžiau, ten ir sūnus gimė. Grįžę viską patys pasidarėme: ir namelį, ir sklepą.“
Antanina Žiogienė, 98 metai, Ukmergės rajonas
„Rašau rankraštį ranka, tai svarbiausi įvykiai. Pradėjau Vasario 16-ąją. Kasdien užrašau, kas vyksta – kokios šventės, kas Lietuvoje, kas pasaulyje… Pavadinimas turėtų būti „Pasaulis ir Lietuva“. Jei po manęs kas nors perims, galės atspausdinti, perduosiu draugui ir jo sūnums.“
Rimvydas Butkus, 70 metų, Jonavos rajonas
„Sibire būdavo taip šalta, ir taip nebuvo kuo maitintis… Kasdavome lelijų svogūnėlius, kad nenumirtume iš bado. Dabar žmonės juos vadina meškiniu česnaku, o mums tai buvo gyvybė.“
Bernardeta Zabalevičienė, 86 metai, Vilnius
„Buvau sodų bendrijos pirmininkas, įkūriau Lietuvos sodininkų bendrijų asociaciją. Mano dėka sodai tapo gyvenamosiomis vietovėmis – reikalai tikrai pajudėjo į priekį. Dabar gyvenu čia, prie septynių prūdų. Aktyviai dirbu Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijoje, esu asociacijos garbės narys. Žvelgdamas atgal galvoju: daug ką reikėtų keisti, bet daug ką – ir palikti.“
Eidigintas Germanavičius, 92 metai, Kaunas
GIMNAZISTŲ MINTYS APIE GYVENIMĄ PO 50 METŲ
„Būsiu nuotaikinga, aktyvi, motociklu važinėjanti senjorė“.
„Būti laimingai, turtingai. Turėti didelę gražią šeimą, vaikus, anūkus, gerą vyrą. Apkeliausiu pasaulį“.
„Po 50 metų, manau, jog gyvensiu netoli upės, pamiškėje. Auginsiu 15 kačių, porą šunų ir vištų bei kiek pajėgsiu savanoriausiu vietos bendruomenėje. Iki tol apkeliausiu visą pasaulį“.
„Tikiuosi būti sveikas, turėti savo namus ir būti apsuptas mylimų žmonių“.
Genovaitė Kazielienė
Autorės nuotraukos ir vaizdo įrašas
