Šri Lanka… Tolima, ir kaip anksčiau rodėsi, nepasiekiama egzotinė šalis. Visų pirma, todėl, kad nuo Lietuvos iki šios valstybės – daugiau kaip 7 tūkstančiai kilometrų. Be to, būtini, dažniausiai dideliuose oro uostuose, persėdimai, kas nemažai kelia nerimo vyresniems žmonėms, ypač tiems, kurie nemoka ar mažai moka anglų kalbą. Taip pat ir kelionės kainos, praktiškai „neįkandamos“ senjorams… Tačiau pradėjus organizuoti tiesioginius, pigesnius skrydžius iš Vilniaus į Šri Lanką, net ir brandaus amžiaus žmonėms atsirado daugiau galimybių nukakti į šią nuostabią šalį, vadinamą Indijos vandenyno perlu. Tai puikiai matėsi, kai kovo viduryje skridusiame lėktuve vyresnių žmonių  buvo ne ką mažiau nei jaunų…

Pusė paros lėktuve neprailgsta

Tiesa, kelionė trunka dvylika valandų. Išgirdusieji tai dažniausiai išplečia akis – taigi pusė paros ore, lėktuve! Tačiau, kaip sakoma, viskas baisu, kol esi namuose…  Net ir dvylika valandų neprailgsta, kai orlaivyje atrandi įvairių užsiėmimų – gali telefone žiūrėti parsisiųstus filmus, žaisti žaidimus, klausytis muzikos arba plepėti su bendrakeleiviu. Ir… pamiegoti, nes skrydis – 4 valandą ryto. Kol atvyksti iki oro uosto, kol jame lauki, prigulti neišeina. Tad tos valandos puikiai „atstatomos“ lėktuve snaudžiant arba net giliai miegant… Priklausomai nuo to, kaip komfortiškai žmogus jaučiasi skrisdamas.

Skrydis į Šri Lanką – tiesioginis, bet lėktuvas valandai nusileidžia Bahreine pasipildyti degalų. Tačiau net ir tai galima paversti pažintinėmis akimirkomis – leidžiantis orlaiviui po lėktuvo sparnais atsiveria miesto panorama. Nors trumpai, bet galima išvysti bendrą vaizdą: rytietiško stiliaus namų kvartalus, dangoraižius…

Į viešbutį 100 kilometrų vežė vienintelę keleivę…

Lėktuvui nusileidus Šri Lankoje, Matalos oro uoste, reikėjo pasiekti viešbutį, kuris buvo už daugiau kaip 100 kilometrų. Rūpintis tuo nereikėjo, nes į skrydžio kainą buvo įskaičiuota ir nuvežimas bei parvežimas į vietą.

Nustebino tai, kad buvau vienintelė laukusio vairuotojo keleivė – į viešbutį leidomės lengvuoju automobiliu. Iš anksto buvau prisiskaičiusi, kad šioje šalyje itin prasti keliai, tad šimtą kilometrų tenka važiuoti valandų valandas…

Tačiau šios baimės nepasitvirtino – vėlų vakarą lėkėme beveik tuščiu, lygiu, vienpusio judėjimo asfaltu.

Tiesa, išsukus į kitus keliukus, jie jau nebuvo tokie geri, tačiau tikrai ne tragiškai blogi. Kelionės laiką trumpino ir itin kalbus, smalsus, mielas, besišypsantis jaunas vairuotojas. Jis ne tik klausinėjo, iš kur esu, bet ir pats pasakojo apie save, vaikučius, rodė telefone šeimos nuotraukas…

Lietuva jiems dar nežinoma

Tai buvo pirmas susitikimas su vietos gyventoju, tačiau ir vėliau teko įsitikinti, kad šrilankiečiai (bent tie, su kuriais teko bendrauti) yra labai malonūs, paslaugūs, pasiruošę visada padėti turistui… Beje, dažniausiai pirmasis jų klausimas būdavo „Iš kur esate?“ Atsakius, kad iš Lietuvos, iš veido išraiškos matėsi, kad jiems tai nelabai girdėta… Tada sekdavo jau mano klausimas: „Ar žinote, kur yra Lietuva?“ Nė karto neišgirdau teigiamo atsakymo, tad pradėdavau aiškinti, kad yra Vokietija, Lenkija ir šalia – Lietuva… Pašnekovai atgydavo, sakydavo „taip taip, žinome tas šalis.“

Viešbutis, kuriame apsistojau, buvo įsikūręs ant Indijos vandenyno kranto, mažame miestelyje. Jo gatvelėse tik kur ne kur pamatysi turistą, tikriausiai ir lietuvių čia retai būna, tad nėra ko stebėtis, kad vietiniai nežino už tūkstančių kilometrų esančios mažytės Lietuvėlės…

Gamtos grožis gniaužia kvapą

Jeigu norėsite Šri Lanką surasti pasaulio žemėlapyje, panašaus dydžio kaip Lietuva sala yra truputėlį žemiau Indijos, arčiau prie pusiaujo. Kadangi jos kontūrai panašūs į vandens lašą, sala kartais pavadinama Indijos ašara.

Tokia geografinė padėtis lemia, kad čia niekada netrūksta nei šilumos, nei lietaus. Dėl to gamta yra ypatingo grožio. Didžiulės, aukštos, milžiniškomis šakų skraistėmis pasidabinusios palmės, vešli, susipynusi augalija, didžiuliai bananų medžiai ir nematyti kitokie įvairiaspalviai, įvairių formų augalai tiesiog užgniaužia kvapą.

Kovo viduryje buvo 30–32 laipsniai karščio dieną ir 26–27 laipsniai šilumos naktį. Ir giedras giedras dangus… Tiesa, vieną vakarą trumpai, bet stipriai palijo. Tačiau lietutis krito toks šiltas, o oras – tvankus, kad buvo smagu stovėti po smarkiomis vandens čiurkšlėmis ir gaivintis…

Didžiulė paplūdimių erdvė

Šri Lankos paplūdimiai tęsiasi 1 340 kilometrų. Šalyje yra sausasis ir lietingasis sezonai, tačiau nors ir buvo sausojo sezono metas, kai atvyksta daugiausiai turistų, o viešbučiai – vienas šalia kito, vis dėlto smėlėtuose paplūdimiuose karaliavo erdvė. Praeidavo tik vienas kitas poilsiautojas… Tačiau pasirodė, kad ir čia yra „Palangos sindromas“ – būnant prie vandenyno lyg iš niekur išdygo dvi moteriškės. Viena – jaunesnė, kita – gerokai amžiuje. Ir pradėjo siūlyti „prekes“ – skaras, plonus medvilninius apsiaustėlius.  Atsisakius pirkti, moterys be jokio nepasitenkinimo veiduose, kad „prekyba“ nepavyko, nupėdino tuščiais paplūdimiais tolyn…

Populiariausi – tuktukai

Geriausiai kraštą pažįsti, kai nebėgi, neleki su didžiule turistų grupe, bet renkiesi individualias keliones. Šri Lankoje galima keliauti autobusais, traukiniais, bet nedideliais atstumais tam tinka ir tuktukai. Tai – triračio motociklo pagrindu sukonstruotas automobiliukas atvirais šonais, kurio priekyje sėdi vairuotojas, o užpakalyje įtaisyta  sėdynė dviem keleiviams. Jo greitis nėra didelis, tad važiuodamas gali ne tik patogiai dairytis aplinkui, bet karštą dieną ir atsivėsinti prapučiančiu vėjeliu.

Tuktuką pamatysi ant kiekvieno kampo, yra netgi jų stovėjimo aikštelės. Eidamas gatve visada gali sulaukti pasiūlymo: „Gal pavėžėti?“ Tuo pačiu ir klausimo, iš kur esi, o jei atsakysi, tai ir tolesnio pokalbio, nes nesant klientų taip jie praskaidrina nuobodžias laukimo valandėles.

Tuktukais gabenamos ir prekės, vietiniai važiuoja apsipirkti.

Nėra turtingi, tačiau nuoširdūs

Šri Lanka – neturtinga šalis. Tai labiausiai matoma mažuose miesteliuose. Krito į akis tai, kad nėra apkūnių žmonių – gal dėl to, jog  pagrindinis šrilankiečių valgis yra ryžiai…

Čia populiaru apsipirkti žuvies turguose, kurie įsikuria tiesiog pakelėse. Žvejai, grįžę iš vandenyno, iškrovę sugautą laimikį iš valčių ir jas ištraukę į krantą, pradeda prekybą. Ant žemės patiesus paklotus, čia išdėliojamos žuvys, kalmarai ir kitokios gėrybės, kurie iš karto susilaukia pirkėjų. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šalia tokių „prekyviečių“ sklindantys kvapai nėra itin malonūs, be to, žuvys išdėliotos prie pat gatvės, kuria nepertraukiamai zuja įvairiausios transporto priemonės, tad nepaisant prekių šviežumo, jų įsigyti nekilo noras…

Nors dauguma gyventojų išpažįsta budizmą, yra ir musulmonų, ir krikščionių. Jie gerai sutaria, visos religijos vienodai gerbiamos. Pakelėse, miestuose, sankryžose pamatysi nedidukus šventorėlius, kuriuose „įkurdintos“ Budos statulėlės, taip pat daug didesnių statinių su didžiuliais šio budistų pranašo paveikslais ar statulomis. Viena tokių yra ir Matalos oro uoste, prie kurios pasimelsti ateina ne tik keleiviai, bet ir uniformuoti darbuotojai.

Genovaitė Kazielienė

Autorės nuotraukos

Keletas faktų apie Šri Lanką

Šri Lankoje auga seniausias žmogaus sodintas medis, kurio pasodinimo data yra žinoma ir užregistruota. Figmedžiui Sri Maha Bodhiya – jau virš 2300 metų. Manoma, kad tai medis, išaugintas iš istorinio švento bo medžio Šri Maha Bodhi, po kuriuo Buda patyrė nušvitimą, sėklos.

Šri Lankos vėliava – seniausia planetoje. Pirmą kartą ji buvo iškelta 162 metais prieš Kristų.

Šrilankietė Sirimavo Bandaranaike buvo pirmoji pasaulyje ministrė pirmininkė, į šį postą paskirta dar 1960 metais.

Apie 80–90 procentų pasaulio cinamono pagaminama būtent Šri Lankoje. 

Eismas šalyje vyksta kairiąja puse.