„Vaikai – ne visada paguoda senatvėje“
„Man – 68-eri. Vis dar dirbu, nors jau seniai esu pensininkė. Dirbu ne todėl, kad labai norėčiau, o todėl, kad kitaip neišgyvenčiau. O gal tiksliau – neištverčiau psichologiškai. Būti vienoje erdvėje su savo dukra man tapo kančia. Skaudu tai pripažinti, bet gyvenimo pabaigoje esu pavargusi ne nuo metų naštos, o nuo žmonių, kuriuos išauginau“, – pasakoja savo istoriją Janina.
Likimas nepagailėjo išbandymų
Likimas man nepagailėjo išbandymų. Pirmasis vyras, su kuriuo susilaukiau dviejų vaikų – sūnaus Andriaus ir dukters Alinos, buvo alkoholikas. Mirė vos 36-erių, palikęs mane vieną su mažais vaikais. Po penkerių metų ištekėjau antrąkart. Su antruoju vyru gyvenome 11 metų, susilaukėme sūnaus Mato. Kai išsiskyrėme, Matas liko su tėvu. Tada dar nežinojau, kad tai galbūt buvo vienintelis mano vaikas, kuris ateityje bus tvarkingas ir ramus. Po trejų metų jis su šeima emigravo.
Sūnus Andrius pasekė tėvo pėdomis – taip pat pradėjo gerti, prarado šeimą, darbą ir persikėlė gyventi pas mane. Bandžiau padėti – priėmiau, rūpinausi, džiaugiausi, kai atrodė, kad stojasi ant kojų. Bet viskas vėl griuvo. Kartą net teko kviesti policiją – jis išdaužė visus buto baldus. Nors manęs niekada nelietė fiziškai, bet gyvenimas šalia girtaujančio žmogaus buvo kupinas baimės. Po to incidento jis išėjo ir daugiau nebegrįžo – mirė taip pat kaip ir jo tėvas, irgi būdamas 36 metų. Ir aš likau su skausmu širdyje, bet ir su palengvėjimu.
Atsikrausčius dukrai, ne tik neturiu ramybės
Tuo metu galvojau – sunkiausia jau praeityje. Bet tikėjausi per daug. Dukra Alina taip pat išsiskyrė netrukus po dukros gimimo. Gyveno įsitempusi, su visais konfliktavo, viskuo buvo nepatenkinta. Mūsų ryšys visada buvo trapus, bet viltis, kad tai praeis, manyje ilgai ruseno… Kai anūkė, jau beveik suaugusi, nusprendė persikelti gyventi pas tėvą, supratau, kad problema – ne tik mūsų bendravimas, bet ir jos pačios požiūris į visus aplinkinius.
Ir tada Alina, net nepasitarusi, tiesiog pasakė: „Gyvensiu pas tave.“ Sužinojau tik faktą – nes nebegalėjo išlaikyti būsto. Dabar vieno kambario bute esame dvi moterys, tarp kurių – nei meilės, nei pagarbos, nei supratimo. Ji grįžta girta, vaikšto per naktį, įžeidinėja, šaukia, o aš bijau. Bijau ne fizinės prievartos, bet psichologinio spaudimo, paniekos, šalto abejingumo. Jaučiu, kad tai – ne mano namai. Tiesiog gyvenu kažkieno šešėlyje.
Kreipiausi į jaunesnįjį sūnų Matą. Jis gyvena kitoje šalyje, galėtų padėti – bent jau morališkai, bet jo atsakymas buvo: „Susitarkite pačios, aš nenoriu veltis.“ Ir tas atsisakymas man suspaudė širdį dar labiau nei Alinos grubumas. Tikėjausi, kad bent jis supras. Ne finansinės paramos troškau – tiesiog žmogiško rūpesčio.
O dabar Alina dar reikalauja, kad mokėčiau mokesčius už jos garažą. Atsisakiau – esu per sena aukoti savo paskutinius centus tam, kas net nedėkoja. Ir štai – jos daiktai sukrauti viduryje kambario. Jau nėra nei sienų, nei kampo, kur galėčiau jaustis saugi.
Kartais vienatvė yra mažesnis blogis nei buvimas tarp savų
Vienintelė mano šviesa – anūkė. Ji mane lanko, išklauso, supranta. Bet kiek ilgai dar gyvensiu tarp baimės, nuoskaudos ir neteisybės? Kodėl taip susiklostė, kad senatvėje ne tik kad neturiu ramybės, bet dar tenka slapta bijoti savo vaiko?
Ne visiems pasiseka su vaikais. Ne visi vaikai tampa tėvų atrama. Ir nors skaudu tai sakyti, bet šiandien, gyvendama savo gyvenimo rudenį, suvokiu: kartais vienatvė yra mažesnis blogis nei buvimas tarp savų, kurie tave skaudina labiau nei svetimi…
Jei esate tokioje pačioje ar panašioje situacijoje – žinokite, kad toks nesate vienas. Kalbėkite. Ieškokite išeičių. Nes nusileidimas – tai ne meilė, tai tylus sutikimas būti sunaikintam.
freepik.com nuotr.