Vieniems kasdieniška, kitiems – prabanga

Dalius – jaunas vyras, tačiau yra labai dėmesingas. Ypač vyresniems žmonėms. Visada pastebi, jei senjorui reikia kažkuo padėti – net ir menkiausiose smulkmenose jis ištiesia pagalbos ranką. „Gal dėl to negaliu abejingai praeiti, nes labai mylėjau savo močiutę, iš kurios gavau daug meilės, patyriau jos rūpestį, mane lydėjo jos mylintis žvilgsnis. Dabar, kai jos netekau, kiekviename senolyje matau ją, –prisipažįsta vaikinas ir pasakoja vieną istoriją.

„Parduotuvėje eilėje prieš mane stovėjo maža močiutė drebančiomis rankomis. Ji žvelgė pasimetusiu žvilgsniu ir stipriai spaudė prie krūtinės mažutę piniginę. Tokią paprastą, medžiaginę, senovinę. Moteriai pritrūko dvidešimties centų apmokėti už prekes, kurias buvo paėmusi. Tiek ten tų prekių – duona, pienas, makaronai, mažytis gabalėlis kepeninės dešros. Pardavėja nekantravo, kad moteris kuo greičiau susimokėtų, o ji tik dairėsi pasimetusi, nežinodama ką daryti – kokios prekės atsisakyti. Man pagailo senutės, todėl padėjau ant prekystalio trūkstamus centus. Tačiau akimirksniu apsigalvojau – paėmiau močiutę už rankos ir vėl nuvedžiau į prekybos salę. Ji žiūrėjo man į akis, atrodė, kad nesuprato, kodėl aš taip padariau… Mes ėjome ir aš kroviau produktus į jos krepšelį. Viską, kas tik būtiniausia: mėsa, kauliukai sriubai, kiaušiniai, kruopos. Kai priėjome vaisių skyrių, aš paklausiau, ko ji norėtų, tačiau senutė atrodė kaip be žado. Paėmiau visko po truputį, bet, manau, jai užteks ilgam.  Kai priėjome prie kasos suzgribau, jog neturiu tiek pinigų, kad apmokėčiau už mūsų abiejų krepšelius, todėl savąjį palikau prekybos salėje – pasiimsiu vėliau. Sumokėjus už prekes, pasukome į lauką. Vieną akimirką pastebėjau, kad močiutės skruostu nuriedėjo ašara. Paklausiau, kur ją reikėtų ją nuvežti, tada abu įsėdome į mašiną ir pasukome jos namų link.

Senolė puolė dėkoti ir kviesti užeiti į jos namus pasivaišinti arbata. Padėjau įnešti pirkinius į vidų.

Kol ji kaitė arbatinuką, dairiausi – labai kuklūs  baldeliai, kilimėliai, tačiau buvo jauku ir tvarkinga.

Moteris mane pavaišino ne tik arbata, bet ir pyragėliais su kopūstais. Išsikalbėjome – ji prisipažino, kad iki pensijos liko kelios dienos, norėjusi nusipirkti maisto, tačiau kažkaip neapsiskaičiavo, kiek reikės pinigų. „Galvojau, jog užteks, man taip gėda, kad turėjai už mane sumokėti. Ir dar tiek visko pripirkai, kad man užteks kelioms savaitėms, gal net mėnesiui! – be galo kupinu dėkingumo žvilgsniu žvelgė į mane senolė.

Paglosčiau jos ranką: „Valgykite į sveikatą. O pats pagalvojau: kaip kartais mes neįvertiname tai, ką turime. Kas mums taip kasdieniška, paprasta ir įprasta, kažkam yra didžiulė prabanga ir laimė…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.