Vienuolystė ir kūniškos pagundos

Toks reiškinys kaip vienuolystė egzistuoja daugelyje pasaulio religijų. Vienuolių gyvenimo būdas reiškia nesavanaudišką tarnystę savo dievybei ir savęs išsižadėjimą. Šį kelią pasirinkę žmonės palieka žemiškąjį gyvenimą ir net pakeičia savo vardą. Jie apsigyvena vienuolynuose arba šventyklose ir griežtai laikosi įžadų, tarp kurių svarbiausi yra netobulo pasaulio malonumų ir pagundų atsisakymas. Tačiau net tvirčiausias tikėjimas neįveikia žmogaus fiziologijos. Kova su potraukiu priešingai lyčiai yra vienas svarbiausių momentų vienuolių gyvenime.

Vienuolystės ištakos

Vienuolystė atsirado Azijoje prieš tūkstančius metų ir ilgą laiką buvo neatsiejama nuo budizmo. Pati ši religija atsirado tarp keliaujančių asketų, kuriems buvo svetimos žmogiškos silpnybės. Šie asketai 4–5 a. pr. m. e. tapo Gautamos Budos – budizmo įkūrėjo – mokytojais.

Asketų, kuriuos galima laikyti pirmaisiais vienuoliais, gyvenimo būdas buvo labai specifinis. Jie apsigyvendavo miškuose ir kalnuose, netoli gyvenviečių ir miestų, nameliuose, žeminėse ar urvuose. Buvo ir klajojančių vienuolių, kurie nuolat keliaudavo iš vienos gyvenvietės į kitą. Juos maitino geraširdžių gyventojų išmaldos. Už dosnumą ir užuojautą jie atsilygindavo savo išmintimi. Asketai patarinėjo žmonėms, guodė juos sielvarte ir vedė Dharmos keliu. Kai gimė budizmas, daugelis asketų perėjo į šią religiją. Tačiau budistų vienuoliai skiriasi nuo krikščionių vienuolių savo principais. Jie gyvena atsiskyrę nuo visų, tačiau nevengia žmonių, o priešingai – neša jiems žinias ir paguodą. Yra ir budisčių vienuolių, kurios taip pat laikosi griežtų įžadų.

Krikščionių vienuolių atsiradimas

Klasikinė vienuolystė, kaip ji suprantama Vakaruose, siejama su krikščionybe. Manoma, kad pirmieji krikščionių vienuoliai atsirado III–IV mūsų eros amžiuje. Tačiau esama nuomonės, kad pavieniai asketai gyveno Sirijoje ir Egipte daug anksčiau. Pagal oficialią krikščionių Bažnyčios versiją pirmasis vienuolis buvo egiptietis Antanas Didysis, kuris dar vadinamas šventuoju Antanu. Šis vienuolis gyveno labai atšiauriomis sąlygomis, dykumoje. Dėl to Antanas ir jo sekėjai pradėti vadinti dykumos eremitais. Šiems eremitams teko kovoti ir su gamtos jėgomis, ir su savo pačių pagundomis. Pats Antanas Didysis buvo taip atitrūkęs nuo pasaulio, kad pasitraukė iš savo mokinių bendruomenės. Jis manė, kad aplink jį atsiradęs garbinimo kultas yra pavojingas Dievo žmogui, nes sėja puikybę.

323 m. Egipte buvo įkurtas pirmasis krikščionių vienuolynas. Jame apsigyveno keturiasdešimt vyrų, vadovaujamų buvusio romėnų legionieriaus Pachomijaus. Vėliau vienuolystė atkeliavo į Bizantiją, o iš ten paplito po visą Europą. Daug vienuolynų visada buvo Graikijoje.

Kaip išvengti nuodėmės

Vienuoliams buvo labai svarbu apsisaugoti nuo pagundos bendrauti su priešingos lyties atstovais. Šios sąlygos ypač griežtai buvo laikomasi moterų vienuolynuose. Viduramžiais vienuolės, jei nustatydavo, kad joms „trūksta tikėjimo“, greitai būdavo sutramdomos sunkiais darbais. Jos buvo verčiamos dirbti sunkiausius, dažnai beprasmiškus darbus, vedančius į neviltį.

Nuovargis ir pažeminimas turėjo atitraukti moterį nuo nuodėmingų minčių ir sugrąžinti ją prie Dievo. Tačiau tai nebuvo blogiausia. Toms, kurios nepasiduodavo, buvo uždedamos grandinės. Tai buvo sunkios ilgos grandinės, kuriomis apvyniodavo nepaklusnios moters kūną. Kaskart jai pajudėjus, grandinės spaudė ir trynė jos odą, sukeldamos vienuolei dideles kančias. Tai turėjo išnaikinti bet kokias mintis apie priešingą lytį.

Kartais pačios vienuolės stengdavosi atsikratyti nuodėmingų minčių. Jos užsiimdavo savęs kankinimu, sugalvodamos labai rafinuotų ir žiaurių būdų. Labiausiai paplitusi praktika buvo plakimasis rykštėmis, kai moteris plakdavo save per nuogą nugarą tol, kol ši imdavo kraujuoti. Jos taip pat dėvėjo ilgus, šiurkščius marškinius, pasiūtus iš ožkų vilnos. Jų sąlytis su kūnu sukeldavo nepakeliamą niežulį ir, kaip tikėta, atitraukdavo nuo žemiškų pagundų.

Gyvenimo būdas vienuolynuose

Tačiau veiksmingiausia priemonė kovoti su kūniškomis pagundomis buvo vienuolių gyvenimo būdas. Moterų vienuolynuose vyravo griežtesnė tvarka nei vyrų. Jie buvo įsikūrę atokiose vietose, dažnai aptverti siena, o vyrams, išskyrus dvasininkus, į juos buvo draudžiama įeiti. Dažnai vienuolės metų metus nematydavo pašalinių žmonių, todėl tikimybė įklimpti į kūnišką nuodėmę buvo minimali.

Šiuolaikiniame pasaulyje vienuolės nebėra priverstinai uždarytos vienuolynuose. Jos gali išeiti į laisvę ir bendrauti su pasauliečiais. Tačiau vis dar galioja griežtos taisyklės, už kurių pažeidimą gresia pašalinimas iš vienuolyno. Jos susijusios su apranga, draudimu lankytis pramoginiuose renginiuose, nešioti papuošalus, naudoti kosmetiką ir kt.

Visi šie draudimai ir nuolatinės maldos daro didelę įtaką moterims. Kai kurios neišlaiko ir palieka vienuolynus. Tačiau daugelis palaipsniui tampa nuolankios ir nebežiūri į vyrus kaip į seksualinius objektus.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

pexels. com nuotr.