Žmogus ne visada yra toks, kokį matome

Istorija, kurią papasakojo Onutė, akivaizdžiai parodo, kad gerumas yra didžiulė jėga.

 Dėl pagyvenusios moters kentėjo visas namas

Mūsų daugiabutyje gyveno labai nemaloni pagyvenusi moteris Angelė. Aukšta, liesa, primenanti cikadą. Nuo jos kentėjo visas namas, nes moteris galėjo bet ką „nusodinti“.

Nebuvau išimtis ir aš, kartkartėmis sulaukdama atskriejančių absurdiškų kaltinimų strėlių. Tik esu pripratusi prie tokių dalykų, nes dirbdama aptarnavimo sferoje dažnokai susiduriu su aikštingais klientais. Todėl nesiveldavau į konfliktus, nepyliau alyvos į ugnį, tik palinkėdavau geros dienos ir eidavau savo keliais.

Pradėjo akyse silpti

Staiga kartą pastebėjau, kad amžinai niurzganti kaimynė nutilo, pro šalį praeidavo tyliai, nuleidusi akis į žemę. Atrodo, kad visai neseniai ji dar palyginti buvo stipri, energinga, bet, kad ir kaip besistengtume, laikas negailestingai koreguoja mūsų sveikatą.

Nesakau, kad Angelei daug metų, tik 74, bet vienu metu ji pradėjo silpti. Senjora, žinoma, bandė išlaikyti buvusį įvaizdį: lūpos padažytos, rankos papuoštos žiedais, ant kaklo ryški skarelė, bet grožio vis mažėjo. Ji vis dažniau sėdėjo kieme ant suoliuko, liūdnai lepindamasi paskutine rudeninės saulės šiluma. Pradėjo vaikščioti su lazdele, akyse tirpte tirpo.

Galbūt moteris kentėjo nuo vienatvės, norėjo dėmesio ir rūpesčio? Tačiau Angelės niekas nemėgo, prisimindami jos aroganciją, pasipūtimą ir skandalus.

Buvo turtinga dama

Anksčiau ji buvo turtinga dama, vyras užėmė aukštas pareigas, vaikų neturėjo, namuose – tarnaitė. Pati nei grindų plovė, nei valgyti gamino, ryte kavą jai atnešdavo į lovą. Bet ji taip gerai vairavo automobilį, kad matydami jos viražus pavydėjo daugelis vyrų. Vyras mirė prieš septynerius metus, tarnaitė išėjo, teko gyventi vienai.

Jos valgiai – paprasčiausi, butas apleistas, lentynose dulkės, langai šimtą metų neplauti. Jai buvo vis sunkiau prižiūrėti ne tik didelį butą, bet ir save.

„Žvirbliukas“ pasirodė esąs kietas riešutėlis

Kaimynai pradėjo siūlyti pagalbą, tačiau ji atsisakė: iš kaimo atvyksta dukterėčia – ji pasirūpins.

Vieną gražų rytą kieme pasirodė mergina. Nedidukė, liaunutė, rankose – panešiotas krepšys, apsiavusi ne pačiais geriausiais batais, ant galvos megzta beretė. Didelės akys, strazdanos ant nosies, šypsena iki ausų, kasa iki juosmens. Paklaususi, kaip naudotis liftu, pakilo į septintą aukštą, kur gyveno Angelė.

Visas namas sušurmuliavo: vargšė nelaiminga mergaitė, bjauri senė ją užgrauš negyvai. Juk ji tik mažas žvirbliukas, kaip ji pasipriešins pagiežingai moteriškei?

„Žvirblio“ vardas buvo Daiva. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje, pirmoji pagalbininkė namuose. Prižiūrėjo jaunesnius vaikus, gamino pietus, skalbė – viską mokėjo. Mama pagailėjo dukros, todėl išleido ją pas pasiligojusią tetą su sąlyga, kad ši mergaitei padės įgyti išsilavinimą.

Visi name aptilo, laukė, kas bus toliau. Kitą rytą Daiva išėjo į kiemą, pakėlusi galvą atsisuko į saulę, nusišypsojo, paglostė storą valytojos katiną Pilypą ir linksmai,  niūniuodama, nustraksėjo į šalimais esančią kepyklėlę. Kaimynai lengviau atsikvėpė: kol kas gyva, ir užsiėmė savo reikalais.

Mergaitė pasirodė kietas riešutėlis, kurio Angelei niekaip nepavyko perkąsti. Į nepagrįstus kaltinimus ir grubius nepatenkintos giminaitės priekaištus mergina atsakinėjo ramiai, mandagiai ir pagarbiai, taip nustebindama tvirtumu, ištverme ir ramumu. Ir dar sakyčiau – skonio supratimu ir nepakartojama elegancija. Ji turėjo savo požiūrį ir nedviprasmiškai vadovavosi savo principais.

Pirmiausia ji sutvarkė virtuvę: suspindo langai, sublizgo puodai, baltumu sutvisko staltiesė, ant stalo – puikus servizas. Angelė bandė prieštarauti dėl servizo, tačiau mergina užtikrintai ir tvirtai pareiškė: kodėl gražūs indai turėtų dulkėti spintelėse, valgysime iš jų. O kai Daiva pradėjo gaminti ir gardūs kvapai pasklido po butą, senolė prikando liežuvį ir nuėjo persirengti pietums: na, juk nesėdėsi prie brangių, porcelianinių vokiškų indų su senu chalatu… Tam labiau tiktų palaidinė su raukiniais, sijonas iki grindų ir bateliai-valtelės. Pasirodžiusi valgomajame elegantiška senutė sušuko: koks grožis! Kairėje – šakutė, dešinėje – peilis ir šaukštas, servetėlės, lėkštė sriubai, porcelianiniai puodeliai, lėkštutės, sausainiai krištolo vazoje. O Daiva mandagiai sako Angelei: skanaus! Kas galėjo pagalvoti, kad šis trapus, kaimiškas žvirbliukas mėgsta skaityti knygas apie stalo serviravimą, etiketą ir svajoja įkurti savo restoraną?

Senolė atgijo

Po truputį mergina sutvarkė apleistą butą, o tuo pačiu ir senutę: praleisdama pro ausis jos niurzgėjimą, reikalavo tvarkingumo, gyrė už pagalbą ir nepriklausomumą. Pusryčiams ruošdavo košę ir kakavą su pienu, vakarienei – daržoves. Stalas buvo padengtas, kaip ir geriausiuose namuose, pagal visas taisykles: padažai, cukrinės, salotų dubenėliai. Angelė, žinoma, bandė prieštarauti, tačiau netrukus pasidavė. Net ir kvailam aišku, kad gyvenimas pasisuko į gerąją pusę. Kartą senutė susigraudino ir apsiverkė: niekas jos niekada negyrė, o Daiva, kaimo vaikas, visada suranda gerą žodį, pakšteli į skruostą, apkabina.

Angelė atgijo, prisiminusi jaunystę ir aukštuomenės vakarėlius, pradėjo mokyti mergaitę nepriekaištingų manierų ir stalo dengimo subtilybių, atsižvelgiant į progą, meniu ir paros laiką, pradedant nuo staltiesės tekstūros ir dydžio, baigiant druskinėmis ir pipirinėmis. Kaip patiekti pietus ir kaip vakarienę, šventinį stalą ir arbatos stalą. Kurioje pusėje turi būti kavos puodelio rankena ir kurioje vietoje mentelė tortui.

Angelė grįžo į gyvenimą – atnaujino pasivaikščiojimus į parką, keliones į kirpyklą ir pas manikiūrininkę, į teatrą. Nepriekaištingi drabužiai, geri batai, rankinė. Teta ir Daivai žiemai parūpino kailinukus ir šiltus batus. Ne veltui sakoma: su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Niekas negirdėjo, kad Daiva pakeltų balsą, visada besišypsanti, mandagi, nuoširdi. Saulės mergaitė.

Jos dėka ir Angelė pasikeitė: net savo ausimis negalėjome patikėti, kai ji susitikusi palinkėdavo geros dienos, labos nakties. Tikras stebuklas!

Išgelbėjo nuo mirties

Labiau susipažinę su Daiva, pradėjome bendrauti, kartu eidavome į centrinį knygyną. Tada ir atkreipiau dėmesį, kokias knygas ji renkasi: jos buvo apie etiketą, stalo serviravimą, indų dekoravimą, indus. Tuomet sužinojau apie jos svajonę tapti restorano savininke.

Kai paklausiau, kaip jai pavyksta susitvarkyti su kaprizinga močiute, mergaitė atsakė: ar ir jūs manote, kad ji bloga? Pastebėjau, kad daug kam ji nepatinka. Niekas nežino, bet ji išgelbėjo mano mamą nuo mirties, sumokėjusi už operaciją ir gydymą užsienyje. O kol mano mama buvo klinikoje, Angelė mus rėmė siuntiniais ir pinigais. Ji išgelbėjo visą mūsų šeimą. Štai aš turiu šešis brolius ir seseris, ir mes visi gyvi ir sveiki jos dėka.

Tai, ką išgirdau, mane sukrėtė. Eilinį kartą gyvenimas prikišamai parodė, kad niekada nereikia būti teisėju ir klijuoti etiketes, nes žmogus ne visada yra toks, kokį matome. Kiekvienas likimas turi savo istoriją, kiekviena širdis turi savo pagrindą. Ir kiekvienas turi savo požiūrį ir reikalavimus aplinkiniam pasauliui ir, dažniausiai, yra tam tikros, mums nežinomos priežastys. Mes neprivalome taikstytis su kitų žmonių trūkumais, tačiau galime būti tolerantiškesni ir pakantesni.

Benamį šunį parsivedė į butą

Mūsų name įsivyravo darna ir tyla. Bet trumpam. Vieną žiemos dieną Angelė vėl pratrūko…

Kieme atsirado šuo, kuris ėjo nuo vienos laiptinės prie kitos, gailestingai žvelgdamas į akis prašėsi maisto. Purvinas, sulysęs, svirduliuojantis nuo alkio ir šalčio. Visi varo jį šalin, kiti net koja paspirdami, o Daiva nelaimėlį parsivedė į butą. Angelė sukilo, pamiršo visus etiketus, pakėlė balsą, sutrepsėjo kojomis: namuose kilimai ir kvepia rožėmis, o ji iš šiukšlyno atsitempė šį dvokiantį monstrą! Senolė ne tik šaukia, bet ir griebiasi už širdies, geria korvalolą, kaimynai nežino, į kurią pusę sprukti, o Daiva nusivilko kailinius, juos pakabino ir nusivedė šunį į vonios kambarį: kam ginčytis, geriau daryti, tai, ką nusprendei, nes tai daug kartų išbandyta. Taip ir nutiko: Angelė paniurzgėjo, atsiduso, baigė gerti savo korvalolą ir nuėjo pasiimti didelio rankšluosčio…

Graži amžiumi ir orumo kupina šypsena

Štai ir praėjo metai. Daiva – universiteto studentė. Ryte, bėgdama į užsiėmimus, ji ranka pamojuoja Angelei. Senolė – aukšta, liekna, graži amžiumi ir orumo kupina šypsena, eina su šunimi pasivaikščioti į parką. Džekas jau žino ir be pastangų vykdo septynias komandas, laiminga Angelė gilina savo pedagoginius įgūdžius jį toliau mokydama. Jie puikiai sutaria ir myli vienas kitą.

Daiva visą dieną paskaitose, senutė irgi nenuobodžiauja, dabar turi su kuo pakalbėti, prisiminti senus laikus, kaip viskas buvo, kai ji kaip ponia gyveno su turtingu vyru. Prisiminimai nutolina realybę, sugrąžina jaunystę ir grožį. Angelė kuriam laikui užsimiršta, užsigalvoja primerkusi akis, tada atsitokėja, paglosto šunį, pažiūri į laikrodį: o Dieve, tuoj sugrįš dukterėčia! Ji pakyla nuo kėdės, pasigroži savo atvaizdu veidrodyje, pasitaiso plaukų sruogelę ir eina į virtuvę šildyti vakarienės. Šiandien jos eilė padengti stalą ir išplauti indus, su Daiva nepasiginčysi, ji – kietas riešutėlis!

pexels.com nuotr.