„Žymiai geriau ilgiau išlikti sveikais ir bagotais, negu  biednais ir ligotais“

Plačiau apie šią liaudies išmintį – Lietuvos veikliosios ilgaamžystės akademijos (LVIA) prezidento,  habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus emerito Algimanto KIRKUČIO straipsnyje.

ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ

Visuomenės senėjimo tendencijos Europoje ir Lietuvoje

Per pastaruosius du dešimtmečius (2003–2023 m.) Europos Sąjungoje (ES) ženkliai išaugo vyresnio amžiaus gyventojų dalis: 65 metų ir vyresnių asmenų proporcija padidėjo 5,1 procentinio punkto. Tai rodo aiškią ir spartėjančią demografinio senėjimo tendenciją (European Commission). Lietuva – viena sparčiausiai senstančių šalių visoje ES. Vyresnių žmonių dalies augimas mūsų šalyje ypač ryškus, o tai stipriai veikia darbo rinkos struktūrą ir ekonominį aktyvumą.

Mažėjanti darbo jėgos pasiūla ir ilgalaikės rizikos

Lietuvoje akivaizdžiai mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Per 1992–2024 m. laikotarpį darbingo amžiaus piliečių skaičius sumažėjo nuo 2,2 mln. iki maždaug 1,7 mln. (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – OECD). Jeigu demografinės tendencijos nesikeis, iki 2050 m. darbo jėgos pasiūla gali sumažėti iki 1,3 mln. Tai neišvengiamai  turės esminių pasekmių tolimesniam šalies vystymuisi: smarkiai mažėtų ekonomikos augimas ir produktyvumas, didėtų kvalifikuotos darbo jėgos stygius, augtų mokestinė našta mažesniam dirbančiųjų skaičiui, didėtų spaudimas socialinėms ir pensijų sistemoms. OECD duomenys patvirtina, kad mažėjanti darbo jėga yra vienas svarbiausių veiksnių, silpninančių ekonominį aktyvumą ir lėtinančių šalies augimo potencialą.

Auganti finansinė valstybės našta dėl senstančios visuomenės

65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius Lietuvoje auga itin sparčiai. Tai lemia didesnes valstybės išlaidas pensijoms, augančias sveikatos priežiūros išlaidas, ilgalaikės priežiūros ir slaugos poreikio didėjimą, didėjančią priklausomybę nuo socialinės paramos. Tuo pačiu metu mažėjantis mokesčių mokėtojų skaičius ir ekonominio aktyvumo lygis įtakoja mažėjančias valstybės biudžeto pajamas. Šios tendencijos gali sukelti reikšmingą finansinį spaudimą viešosioms sistemoms (OECD).

Politiniai ir socialiniai iššūkiai

Dėl senėjančios visuomenės valdžios institucijos priverstos priimti sprendimus, kurie ne visada yra socialiai populiarūs: tai mokesčių sistemos pertvarkymas, sveikatos priežiūros sistemų restruktūrizavimas, ilgesnės darbo trukmės ir pensinio amžiaus svarstymas, viešojo sektoriaus išlaidų optimizavimas. Be aktyvios politikos, senstanti visuomenė stiprina socialinę įtampą ir didina politinį nestabilumą (European Commission, European Parliament).

Gyvenimo trukmė ir sveiko senėjimo potencialas

Šiuo metu ES vidutinė gyvenimo trukmė siekia apie 81 metus (European Commission). Stebima ir tai, kad šiuolaikiniai vyresnio amžiaus žmonės sensta lėčiau, ilgiau išlieka sveikesni, o tinkamai edukuoti gali būti kur kas labiau darbingi ir produktyvūs. Šiuolaikiniai biomedicinos ir socialinių mokslų  tyrimai patvirtina, kad investicijos į sveikatos apsaugą, ligų prevenciją, reabilitaciją, aktyvaus senėjimo programas, sveikatos raštingumo didinimą gali reikšmingai prailginti sveiko gyvenimo trukmę ir leisti vyresniems asmenims ilgiau aktyviai dalyvauti darbo rinkoje (Europos Komisijos mokslo ir tyrimų centras – EU Science Hub).

Strateginis poreikis stiprinti veiklų, skirtų aktyviam ir sveikam ilgaamžiškumui, plėtrą

Aktyvus investavimas į sveiką senėjimą gali sumažinti socialines ir ekonomines naštas valstybei, užtikrinti didesnę darbo jėgos pasiūlą, pagerinti žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę, iš dalies kompensuoti nepalankias demografines tendencijas, prisidėti prie tvaraus ekonomikos augimo ir visuomenės stabilumo. Todėl ši sritis tampa ne tik sveikatos politikos, bet ir ekonominiu bei nacionalinio saugumo prioritetu (European Parliament).

KODĖL LIETUVOJE VIEŠOSIOS INSTITUCIJOS NESKIRIA PAKANKAMO DĖMESIO  VEIKLIOS ILGAAMŽYSTĖS ORGANIZACIJŲ RĖMIMUI?

 Nevyriausybinio sektoriaus senėjimo srities fragmentacija

Lietuvoje per tris dešimtmečius susiformavo labai fragmentuotas NVO laukas senėjimo, sveikatos, socialinės rūpybos ir gerovės srityse. Valstybės institucijos neretai orientuojasi į didžiausias, politiškai ar finansiškai matomesnes organizacijas; trumpalaikius projektinius partnerius; biurokratiniu požiūriu „patikimas“, jau įprastas struktūras. Dėl šios fragmentacijos sisteminė veiklios ilgaamžystės vizija neužfiksuota valstybės strateginiuose dokumentuose, todėl organizacijos, dirbančios šioje srityje, natūraliai lieka mažiau matomos.

Nacionalinėje politikoje senėjimas ilgą laiką buvo suvokiamas kaip socialinė našta, bet ne kaip investicija

Iki pastarųjų metų sveiko gyvenimo trukmės didinimas, vyresnio amžiaus žmonių įgalinimas ekonomikoje buvo laikomi ne investicija, o išlaidų didinimo veiksniu (sveikatai, socialinei paramai, pensijoms). Tokio požiūrio pasekmė – institucinis abejingumas ilgaamžiškumo inovacijoms, nes jos  nebuvo laikomos ekonominio augimo priemone.

Politinių ciklų trumpumas vs. ilgaamžiškumo iniciatyvų ilgalaikiškumas

Veiklios ilgaamžystės iniciatyvos dažniausiai reikalauja 10–20 metų investicijų, tarpsritinio bendradarbiavimo, tarpžinybinio valdymo. Tuo tarpu politiniai prioritetai kinta pagal momentinius visuomenės lūkesčius, greitai pamatuojamus rezultatus. Ilgaamžystės organizacija, nepateikianti „greitų rezultatų“, natūraliai atsiduria už prioritetų ribų.

Nepakankama ilgalaikė nacionalinė strategija aktyvaus senėjimo srityje

Europos Komisija nuo 2012 m. ragino valstybes įgyvendinti Aktyvaus senėjimo indeksą, priimti antyageing strategies. Lietuva priėmė pavienius socialinės apsaugos dokumentus, Sveikatos strategiją, Vyresnio amžiaus asmenų politikos gaires. Tačiau nėra vienos, integruotos, tarpžinybinės ilgaamžiškumo strategijos, todėl valstybė neturi struktūrinės vietos partneriams, tokiems kaip Lietuvos veikliosios ilgaamžystės akademija.

Finansavimo sistema orientuota į tarptautinius projektus, o ne į nacionalines iniciatyvas

Dauguma vyresnio amžiaus, sveikatos, gerovės projektų finansuojami per ES fondus,  EEE/Norvegijos mechanizmą, savivaldybių konkursus.  Tai reiškia, kad ilgalaikės organizacijos be nuolatinio projektinio finansavimo lieka „už borto“, valstybė dažniau remia projektus, o ne institucionalizuotą kompetenciją. Ši sistema nepripažįsta ilgametės NVO kompetencijos kaip viešojo intereso turto.

Veiklios ilgaamžystės koncepcija kaip nauja tarpdisciplinė sritis

Iki pastarųjų metų ilgaamžiškumas ≠ sveikata, ilgaamžiškumas ≠ socialinė pagalba, ilgaamžiškumas ≠ švietimas nebuvo tarp valstybinių prioriteto sričių. Nė viena ministerija nejautė aiškios atsakomybės: Sveikatos apsaugos ministerija žiūrėjo į mediciną,  Socialinės apsaugos – į paramą, Švietimo – į kompetencijas, Ekonomikos – į produktyvumą.  Dėl šio „institucinio savininko nebuvimo“ veiklios ilgaamžystės organizacijos liko tarp sektorių.

Silpna mokslinė ir politinė diskusija apie ilgaamžiškumą kaip ekonominį veiksnį

Nors LVIA veikla šiandien atitinka modernias ES kryptis, iki 2030 m. Lietuvos politikos formuotojai mažai diskutavo apie sidabrinės ekonomikos potencialą. Trūksta  duomenimis grįstų argumentų, kad sveikesni ir ilgiau produktyvūs žmonės kelia BVP. Nėra nacionalinių institucijų, kurios skatintų ilgaamžiškumo inovacijas. Todėl organizacijos, dirbančios ateities srityje,  yra mažiau matomos.

APIBENDRINIMAS

Lietuvos valstybinių institucijų  skiriamas ribotas dėmesys veiklios ilgaamžystės organizacijoms yra struktūrinė problema, susijusi su:

• politinių prioritetų trumpumu,
• senėjimo suvokimu kaip išlaidų, ne kaip investicijos,
• ministerijų atsakomybės išsklaidymu,
• fragmentuotu NVO sektoriumi,
• ilgalaikės nacionalinės ilgaamžiškumo strategijos nebuvimu,
• finansavimo modeliu, orientuotu į projektus, o ne institucinius partnerius.

Ši situacija nėra unikali – daugelis Europos šalių buvo panašiame etape prieš priimdamos „sidabrinės ekonomikos“ strategijas. Kaip susidariusi situacija galėtų būti taisoma Lietuvoje?

REKOMENDACIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS  MINISTERIJOMS

1. Sveikatos apsaugos ministerijai

• Įtraukti LVIA į nacionalinių sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos programų partnerių sąrašą.
• Skirti tikslinį finansavimą sveikos senatvės, reabilitacijos ir savarankiškumo stiprinimo projektams.
• Bendradarbiauti rengiant vyresnio amžiaus žmonių sveikatos gerinimo strateginius dokumentus.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

• Skirti paramą vyresnio amžiaus asmenų socialinės integracijos ir įgalinimo iniciatyvoms.
• Remti LVIA koordinuojamas bendruomenines programas, mažinančias socialinę atskirtį.
• Numatyti ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su LVIA dėl aktyvaus senėjimo politikos įgyvendinimo.

3. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai

• Įtraukti LVIA į neformaliojo ugdymo, mokymosi visą gyvenimą ir sveikatinimo programų kūrimą.
• Skatinti mokslinius tyrimus aktyvaus senėjimo ir ilgaamžiškumo srityse, bendradarbiaujant su LVIA.
• Sudaryti galimybes LVIA vykdyti edukacines programas nacionaliniu mastu.

4. Finansų ministerijai

• Numatyti tvarų finansavimo modelį visuomeninėms senjorų sveikatos ir aktyvumo programoms.
• Sudaryti galimybes LVIA dalyvauti valstybės investicinių projektų įgyvendinime.
• Skirti finansavimą inovatyvioms ilgaamžiškumo iniciatyvoms, mažinančioms ilgalaikes biudžeto išlaidas.

I Š V A D A

Atsižvelgiant į Lietuvos demografinius iššūkius ir didėjančią senjorų populiaciją, asociacijos Lietuvos veikliosios ilgaamžystės akademija įtraukimas į valstybės strategines programas yra būtina ir ekonomiškai pagrįsta priemonė. Valstybinis LVIA palaikymas padidintų visuomenės sveikatos rodiklius, sumažintų socialinių paslaugų kaštus ir stiprintų vyresnio amžiaus žmonių įgalinimą.

Nuotrauka iš asmeninio A. Kirkučio archyvo