Anūkė išvarė iš namų

Mūsų kaime gyvena dvi garbaus amžiaus moterys. Jos nuolat kartu. Štai tokią istoriją apie jas man papasakojo mano močiutė.

Ona į vestuves nenuvažiavo

Viena iš šių moterų yra vardu Ona. Kai atėjo laikas Onai tekėti, tėvas išrinko turtingą jaunikį, gyvenantį labai gražiuose namuose. Anksčiau tėvai turėjo didelės įtakos vaikams renkantis antrąją pusę. Taigi, Ona tapo jo žmona, apsigyveno tame dideliame name.

Jie susilaukė sūnaus, kurį pavadino Rimantu. Jis buvo vienintelis šeimoje, todėl tėvai jį labai mylėjo. Baigęs mokyklą Rimantas nusprendė studijuoti teisę, mama jį atkalbinėjo. Sakė, kad po studijų jis liks mieste, o juk reikia perimti didžiulį ūkį.

Sūnaus žmona atsiuntė anūkės fotografiją 

Atostogų metu Rimantas atvykdavo pas tėvus, padėdavo jiems namų ruošoje. Ona juo didžiavosi.

Prieš pat baigdamas mokslus Rimantas atvažiavo pas tėvus su gražia mergina ir pasakė, kad jie ketina susituokti. Ona šią žinią sutiko priešiškai: nuotaka buvo iš miesto, ir motina suprato, kad sūnus negrįš į kaimą nuolat gyventi. Ir pasakė Rimantui, kad jei jis ves šią merginą, jis jai ne sūnus.

Tačiau vaikinas labai mylėjo savo išrinktąją. Po kelių mėnesių Ona ir jos vyras gavo kvietimą į vestuves. Rimantas vedė. Tačiau Ona į vestuves nenuvažiavo.

Praėjo metai. Kartą savo pašto dėžutėje ji rado voką, kuriame buvo Rimanto dukters nuotrauka. Šią fotografiją atsiuntė jo žmona. Anūkės vardas buvo Violeta, ji buvo labai panaši į Oną. Kiekvieną dieną ji su meile žiūrėdavo į šią nuotrauką.

Jos sūnus ir jo žmona žuvo autoavarijoje

Vieną lietingą rudens dieną paštininkas atnešė dar vieną laišką… Įvyko baisi tragedija. Jos sūnus ir jo žmona žuvo autoavarijoje. Atrodė, kad gyvenimas nutrūko. Raudodama kaltino save, kad dėl savo išdidumo ir užsispyrimo neteko sūnaus…

Abu su vyru nuvažiavo prie sūnaus kapo. Atvykę į kapines jie pamatė anūkę, ji už rankos laikė kitą moterį. Tai buvo Rimanto žmonos mama.

– Mes manėme, kad tu neateisi… – pasakė anūkė.

Praėjo dar keleri metai, Onos vyras mirė ir ji liko viena su savo sielvartu.

Vieną dieną suskambo telefonas.

– Ar jūsų vardas Ona? – paklausė moteris.

– Taip, – atsakė Ona.

–  Aš tavo anūkė, tavo sūnaus dukra. Norėčiau su vaikais pažiūrėti, kur gyveno jų senelis.

Tu išvarei mano tėvą, dabar aš išveju tave

Po kurio laiko Onos namai atgijo. Juose suskambo vaikų balsai. Violeta pasakojo, kad čia labai gražu ir visą gyvenimą ji svajojo įsikurti kaime ir kvėpuoti grynu oru. Ona pasiūlė anūkei perrašyti namą jos vardu ir gyventi kartu. Kad tik jie čia pasiliktų. Kai buvo atlikti visi teisiniai formalumai ir namai tapo anūkės nuosavybe, Violeta pasakė, kad norėtų pasidaryti remontą, o močiutei pasiūlė dvi savaites pailsėti sanatorijoje. Ona nenorėjo,  tačiau anūkė buvo atkakli ir ją įtikino.

Praėjo dvi savaitės, bet Violeta neatvažiavo jos pasiimti. Ona sunerimo ir autobusu pargrįžo  į namus.

Priėjusi prie pastato pamatė, kad pakeisti langai, įstatytos kitos durys. Kadangi raktų nuo jų neturėjo, moteris pabeldė į langą. Tada išėjo Violeta. Ir šiurkščiai išrėžė:

– Ko atėjai? Važiuok, kur nori! Tu išvarei mano tėvą, dabar aš išveju tave!

Ir užtrenkė duris.

Ona nuėjo pas savo draugę, kuri taip pat gyveno viena. Nuo tada abi senolės būna kartu. Štai  kaip kartais susiklosto gyvenimas.