Jordanija: Petra – rausvasis miestas, iškaltas uolose
Vienas lankomiausių Jordanijos turistinių objektų yra Petra. Tai senovinis miestas, garsėjantis uolose iškaltomis kapavietėmis, skulptūromis ir ryškia rožine spalva. Dėl to jis vadinamas „Raudonąja dykumų rože” „Rausvąja legenda“, „Mirusiųjų karalyste“, „Spalvingųjų uolų vėriniu“ ir kitais epitetais. Iki šiol Petroje yra išlikę apie 800 įspūdingiausių architektūrinių paminklų. Petra yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikoma vienu iš septynių Naujųjų pasaulio stebuklų.
Senovinis miestas sunyko
Prieš 2000 metų klajoklių arabų tauta nabatėjai uolose iškalė sunkiai tarp kalnų ir kanjonų prieinamą Petrą. Mieste buvo vienuolynų, turgaviečių, du amfiteatrai, daugybė kapaviečių. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Kadaise šios upės vandenys akveduku buvo nukreipti į miestą.
Petra ilgą laiką buvo Nabatėjų karalystės sostinė. Šis miestas dėl geografinės padėties tapo klestinčiu karavanų ir prekybos centru, kadangi jis buvo persų ir vakarų Arabijos prekybos kelių kryžkelė, pro jį ėjo pagrindinis šilko ir prieskonių importo maršrutas tarp Kinijos, Indijos, Egipto, Sirijos, Graikijos ir Romos.
Pirmajame mūsų eros amžiuje Petra buvo prijungta prie Romos imperijos. Nuo tada šio miesto reikšmė pradėjo mažėti, jis ėmė merdėti – karavanai patraukė kitais keliais, ir Petra ėmė prarasti savo įtaką. Vėliau, VI amžiuje, miestas tapo krikščioniškosios Bizantijos dalimi, bet dėl dažnų žemės drebėjimų gyventojai jį ėmė palikinėti. Paskutinės statybos čia vyko XII amžiuje, Kryžiaus karų metu, bet vėliau gausybėje urvų, šventyklų ir mauzoliejų iš rausvojo akmens gyveno tik vietiniai beduinai. Visas likęs pasaulis Petrą užmiršo.
Vėl atrastas Šveicarijos tyrinėtojo
Tačiau gandas apie tarp uolų ir smėlynų pasimetusį senovinį miestą sklido Europoje ir atsirasdavo norinčių jį aptikti. Bet pastangos buvo bevaisės, kol 1812 metų rugpjūtį šveicarų tyrinėtojas Johanas Liudvigas Burkhardtas pasiekė Petrą. Šis žmogus su vienu karavanu išsirengė kelionėn iš Damasko į Kairą. Ekspedicijos metu jam teko apsimesti musulmonu, norinčiu padėti auką ant Petroje palaidoto pranašo Aarono kapo. Kalnai, prie kurių mokslininką atvedė vienas iš beduinų, iš tolo atrodė visiškai neįveikiami. Nelauktai prieš keliautojų akis atsivėrė siauras įėjimas į gilų tarpeklį. Šio vingiuoto kanjono dugne ir buvo Petros liekanos.
1984 metais Jordanijos valdžia iškeldino beduinus iš Petros urvų ir statinių, juos apgyvendindama civilizuotuose namuose. Miestas tapo turistų iš viso pasaulio lankoma vieta.
Petros stebuklingi vaizdai
Norint patekti į Petros miestą, tenka pereiti per 1 kilometro 200 metrų ilgio ir 80 m aukščio Siko tarpeklį, kuris buvo pagrindinis įėjimas karavanams.
Kelias neartimas, ypač plieskiant kaitriai pietietiškai saulei, tad vietiniai turistams siūlosi palengvinti kelionę – lankytojus nugabenti ant kupranugarių, asiliukų nugarų arba arklio traukiama brička.
Mes nutarėme eiti pėsčiomis ir grožėtis į viršų šaunančių rausvų, gelsvų ir rusvų uolų nepakartojamais vaizdais.
Taip besidairant ir aikčiojant „kaip gražu“, staiga pro siaurą tarpą tarp uolų išvydome įspūdingiausią Petros stebuklą al Kaznė, vadinamą iždu, lobynu. Tai – 40 m aukščio ir 26 m pločio uolose išskaptuotas graikiško stiliaus šventyklos fasadas. Manoma, kad tai nabatėjų karaliaus Areto III kapavietė.
Taip pat uolose yra daugybė išskaptuotų šventovių, kapaviečių, daugiau nei 8 000 vietų amfiteatras, vandens kanalai bei rezervuarai.
Mes apžiūrėjome tik mažą dalį miesto – reikėtų ne vienos dienos, kad ištyrinėtum visus statinius. Tačiau ir tai, ką pamatėme, paliko neišdildomą įspūdį ir didžiulę nuostabą, kaip prieš kelis tūkstančius metų žmonės sugebėjo padaryti tokius darbus.
Iki šiol yra išlikę apie 800 įspūdingiausių architektūrinių paminklų. Tačiau teigiama, kad Petros archeologinis parkas užima 264 kv. km teritoriją ir iki šių dienų jis vis dar slepia daugybę neįmintų paslapčių, nes ištyrinėta yra tik 15 proc. vietovės, o didžioji dalis, 85 proc., vis dar po žeme…
Genovaitė Kazielienė
Nuotraukos autorės