Kaimynai šalia mūsų

Kaimynai išgelbėjo senelį

Mūsų laiptinėje gyvena senelis. Toks truputį keistokas, tačiau geraširdis. Vienu metu labai suprastėjo jo sveikata – pats negalėjo net pakilti  į ketvirtą aukštą. Dėl to juo rūpintis pradėjo kaimynai – atnešdavo maisto, klausė, ko jam dar reikia.

Vieną dieną prie senelio durų atsirado paketas ir raštelis. Senelio bute vakare šviesos nebuvo. Kitą dieną vėl prie durų buvo padėtas siuntinys. Iš pradžių galvojau, kad tai šiukšlės. Tačiau nutariau atidaryti dėžutę – pasirodo, ten buvo maistas. Tada man kilo klausimas – kodėl, nors paketas buvo visą dieną, senelis jo nepaėmė? Juk  turėjo pamatyti! Kadangi senelio bute jau antrą vakarą šviesa vėl nedegė, už durų buvo tylu, mes, kaimynai, sunerimome – ar jo neištiko nelaimė?  Laužti durų nedrįsome, viena kaimynė prisiminė, kad senelį kartkartėmis lankydavo toks vaikinukas. Kaimynė sužinojo jo telefono numerį, paskambinusi paprašė, kad ateitų ir atrakintų duris. Tačiau vaikinas taip ir nepasirodė.

Nutarėme nedelsti – iškviesti ugniagesius, kad jie išlaužtų duris ir įeitų į vidų. Kai ugniagesiai tai padarė, pamatėme, kad senelis guli ant grindų visiškai išsekęs. Taip jis išgulėjo kelias dienas, negalėdamas pasikelti ir pasikviesti pagalbos.

Senolį greitoji išvežė į ligoninę. Neseniai mus pasiekė žinia, kad senelis turėtų „išsikapstyti“… Kaži kaip būtų pasibaigę, jei kaimynai nebūtų atkreipę dėmesio į savo kaimyną…

Kaimynė pasirodė esanti gera

Neseniai mes persikėlėme į naują butą. Šiame name gyveno pagyvenusi moteriškė. Kiekvieną rytą, eidamas į darbą, ją sutikdavau laiptinėje –  ji eidavo šerti šalia daugiabučio įsikūrusių katinukų. Prie jos buto durų nebuvo skambučio, reikėdavo garsiai belsti, jei norėdavai įeiti. Kai pasikeitė mano darbo grafikas, senutės laiptinėje nesutikdavau. Tik švieselė jos lange ramindavo, kad senutė gyva,  jai viskas tvarkoje.

Vienu metu pradėjome buto remontą. Tvarkėme viską iš pagrindų, todėl visas namas kone drebėjo nuo perforatoriaus ūžesio. Tie, kas daro remontą, žino nesmagumo jausmą prieš kaimynus, kadangi taip trukdoma jų ramybė.  Bet jei nori naujoviškai pakeisti butą, tenka dirbti tokius darbus…

Vieną vakarą, apie 6 valandą, suskambo skambutis. Atidaręs duris pamačiau stovinčią kaimynę. Iš karto pasijutau blogai, nes galvojau, kad tuoj užgrius pykčio lava. Tačiau senjorė man sako: „Tu nebijok, drąsiai gręžk. Galvoji, kad man trukdai? Visai ne“, – nusišypsojo.

Negaliu apsakyti to jausmo, koks buvau dėkingas už tokius žodžius…

StockSnap nuotr.