Kodėl senatvėje pradeda gailėti sau?

„Mano tėtis gyveno 84 metus. Iki pat gyvenimo pabaigos buvo šviesaus proto, pakankamai gerai judėjo, tik prastai matė. Gyveno Vilniuje. Kadangi dirbdamas gaudavo nemažą algą, tai ir pensija buvo didelė. Tačiau, kaip ir nemažai kitų senų žmonių, jis buvo labai taupus“, – pasakoja Jonė.

Senatvėje tėtis pradėjo maitintis kruopomis, bulvėmis, pienu

Tiesa, tėtis negailėjo pinigų vaistams, pirko įvairią buitinę techniką. Visą laiką jam sakiau, kad naudotųsi savo pinigais, negailėtų jų ir leistų juos savęs lepinimui. „Tu to nusipelnei“, – raginau jį. Bet ne. Kai tėtis mirė, liko nemaža suma.

Tačiau tai manęs nenudžiugino. Ligi šiolei  kirba viena mintis: kodėl sulaukę solidaus amžiaus, kai tikrai aišku, jog gyvenimas netruks dešimtmečius, neatsiras kažkokių ypatingų poreikių, žmonės pradeda gailėti sau? Kas juos taip pakeičia?..

Nors visą gyvenimą buvo „mėsėdis“, senatvėje tėtis pradėjo maitintis kruopomis, bulvėmis, pienu. Ne, ne dėl to, kad sveikiau gyventų ar nenorėtų tokio maisto. Tiesiog „taip pigiau“.

Žiemą tėčio apranga man keldavo siaubą

Dar viena: jis turėjo daug drabužių. Nepigių kostiumų, striukių, paltų, batų, kuriuos buvo anksčiau nusipirkęs. Bet nešiojo tik senuosius. Vasarą jie dar atrodydavo pakenčiamai – dėvėti džinsai, marškiniai trumpomis rankovėmis. Tačiau žiemą tėčio apranga man keldavo siaubą. Kepurė – praeito amžiaus, paltas – lietpaltinės medžiagos. Ir visas sulopytas. Ta prasme, kur atsirado skylės, jas sulopė. Kadangi tėtis nuo mažens buvo labai tvarkingas, visi drabužiai buvo nuolat trinami, valomi, siuvami. Jokio kvapo ar dėmių. Bet vis tiek tėtis atrodė kaip vargeta. Į visus mano prašymus dėvėti naujus drabužius jis atsakydavo: „Na, kodėl aš turėčiau naujus drabužius tampyti stumdydamasis viešajame transporte?“

Eidamas į kokį nors renginį pasipuošdavo, bet į turgų, į parduotuvę, į procedūras, į administracines įstaigas – baisiomis drapanomis. Bet labiausiai bijojau ir jam aiškinau, kad jis serga cukriniu diabetu, jei jam kas nors atsitiks gatvėje, žmonės gali neprieiti ir nepadėti, manydami, kad jis benamis. Tačiau tėtis tik numodavo ranka.

Kai jis mirė, daug jo brangintų drabužių teko išmesti į šiukšlių konteinerį. Štai tokie jie, mūsų seni žmonės.

pixabay.com nuotr.