Motinos įkalinta palėpėje praleido 25 metus
Jos gyvenimo istorija primena keistos pasakos siužetą, deja, be geros pabaigos. Vietoj kambario – nešvari palėpė, vietoje maisto – atliekos, vietoj draugų – žiurkės. Kuo gi Blanša Monje taip nusikalto, kad tokiomis kalėjimo sąlygomis gyveno 25 metus?
B. Monje gimė 1849 m. kovo 1 d. Puatjė mieste, Prancūzijoje, turtingoje šeimoje, kuri priklausė aristokratų luomui. Ji nebuvo vienintelis vaikas, Blanša turėjo brolį. Jų tėvas dirbo vietinio universiteto dekanu, o mama buvo „salonų liūtė“. Be to, mergaitės tėvai buvo labai pamaldūs. Atrodytų, Blanšos gyvenimas turėjo būti rožėmis klotas: prabangios vakarienės, aukštuomenės priėmimai, kilmingi kavalieriai. Ko daugiau benorėti! Be to, Blanša pasižymėjo puikia išvaizda: gražiu veiduku, ilgais garbanotais plaukais, grakščia figūra. Tikras to meto moteriško grožio idealas…
Jos kuklumas vyrus traukė kaip magnetas, tačiau mergina neskubėjo rinktis partnerio. Kol valdinga motina Luiza Leonarda ieškojo dukters verto jaunikio, mergina, būdama 27-erių, užmezgė romaną su advokatu Čarlzu Emiliu. Viskas jau ėjosi link vestuvių, tačiau tarp būsimo žento ir uošvės ypatingos simpatijos nebuvo. Ir kaip bus! Paprastas advokatas, kuris, be to, buvo daug vyresnis už Blanšą, aiškiai neatitiko griežtų Luizos reikalavimų. Motina griežtai uždraudė dukrai tęsti santykius su šiuo „plikšiu“. Bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi…
Ir tada Blanša dingo. Pradžioje kaimynai ir pažįstami labai sunerimo, tačiau vėliau nusprendė, kad panelė žuvo per nelaimingą atsitikimą. Apie netikėtą dingimą jie greitai pamiršo, nes ir savų problemų užtenka… Tik Čarlzas Emilis nenurimo. Jis savo mylimosios ieškojo beveik iki pat mirties. Vyriškis Anapailin iškeliavo 1885 m. Kad nelaimingas įsimylėjėlis būtų žinojęs, kur reikėjo ieškoti… Kaip vėliau paaiškėjo, Blanša net neperžengė savo namų slenksčio. Palėpėje ji praleido 25 metus, kur ją įkalino motina. Taip ji nutarė pažaboti dukros užsispyrimą…
Ketvirtį amžiaus B. Monje visiškai nematė saulės, valgė nuo stalo likusius maisto produktus, dalijosi lova su vabzdžiais ir žiurkėmis. Kas yra dušas, šukos, dantų šepetėlis Blanša visiškai pamiršo. Ją rado, kai moteriai buvo 49 metai. 25 kilogramus sverianti būtybė buvo prisidengusi svo pačios plaukais ir visai nepanaši į buvusią prancūzų vyrų širdžių ėdikę.
Gali kilti klausimas – negi niekas iš aplinkinių niekada nepastebėjo nieko įtartino? Kur buvo B. Monje tėvas, jos brolis? Negi nebuvo kam sutramdyti beprotybės apimtą motiną? Kaip vėliau paaiškėjo, žmonės jau seniai įtarė, kad kažkas ne taip: iš Monje namų pusės dažnai girdėdavosi dejonės ir pagalbos šauksmai. Tėvas apie belaisvę nieko nežinojo, o sūnus, kuriam tai buvo žinoma, padėti seseriai neskubėjo.
Jei bent vienas iš praeivių būtų atkreipęs dėmesį į garsus ir sunerimtų, viskas galėjo baigtis kitaip. Bet tokių gerų žmonių, deja, neatsirado.
Tik 1901 metų gegužės 23 dieną generalinė prokuratūra gavo anoniminį laišką, kuriame buvo rašoma apie baisų nusikaltimą, apie merginą, kuri 25 metus gyvena įkalinta ponios Monje namuose. Policija išlaužė duris ir rado išsigandusią Blanšą tarp savo ekskrementų, supuvusio maisto, graužikų. Kambarėlyje taip dvokė, kad policininkai išlaužė užkaltą langą ir jį atidarė.
Per kratą namuose Luiza Leonarda elgėsi ramiai, gurkšnojo kavą. Atrodė, kad ji net nesupranta, kas vyksta. Ponia Monje į policiją nuėjo kartu su sūnumi. Ji teismo nesulaukė – susirgo ir mirė kameroje praėjus 15 dienų po suėmimo. Merginos brolis Marselis buvo teisiamas, tačiau vėliau pripažintas neveiksniu ir bausmės išvengė.
Po to, kai buvo išlaisvinta, Blanša toliau kentėjo dėl psichikos sveikatos problemų. Dėl to ji buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę Boiseto mieste. Prancūzijoje vadinama Puatjė belaisvė visą likusį savo gyvenimo laiką ten ir praleido. Moteris mirė 1913 metais, būdama 64-erių.