Gyvenime būna situacijų, kai, rodos, jau nėra jokios išeities. Tačiau kai kurių laimingųjų istorijos primena, jog gali įvykti stebuklas. Tik reikia iki paskutinės akimirkos nenuleisti  rankų.

Ada Blackjack: rekordinė Arkties izoliacija

1920-ųjų pradžioje eskimė iš Aliaskos Ada Blackjack lydėjo keturis Kanados tyrinėtojus, kurie norėjo įkurti koloniją Vrangelio saloje. Jai reikėjo pinigų gydyti tuberkulioze sergantį mažąjį sūnų. Todėl ji sutiko gaminti maistą, plauti indus, skalbti ir siūti drabužius ekspedicijos dalyviams. Iš pradžių viskas klostėsi gerai, tačiau po metų, kai baigėsi maisto atsargos, žadėtasis laivas paimti keliautojų nebegrįžo. Be to, vienas iš vyrų susirgo skorbutu. Tada trys grupės nariai išvyko ieškoti pagalbos, o Ada liko prižiūrėti ligonio. Laikas bėgo, bet vyrai negrįžo, o jų bendražygis netrukus mirė. Trokšdama vėl pamatyti savo sūnų, 23 metų mergina stengėsi išgyventi viena. Su ja buvo tik katinas, vardu Vikas, kurį kanadiečiai pasiėmė į ekspediciją. A. Blackjack išmoko šaudyti, medžioti ruonius ir dirbti su oda, o laisvalaikiu rašė dienoraštį. Viskas baigėsi laimingai: po šešių mėnesių ji ir katinas buvo išgelbėti. Ada išgydė sūnų, vėl ištekėjo ir gyveno iki 85 metų.

Andžela Hernandez: kritimas nuo 60 metrų uolos

Amerikietė Andžela Hernandez buvo pakeliui į Los Andželą aplankyti savo sesers. Jai nustojus atsakinėti į skambučius, artimieji pradėjo nerimauti. Kaip vėliau paaiškėjo, mergina bandė apvažiuoti ant kelio iššokusį kiškį, tačiau nesuvaldė automobilio. Jos mašina rėžėsi į uolą ir nukritusi nuo šešiasdešimties metrų skardžio sudužo, tačiau 23 metų Andžela liko gyva. Nepaisant kraujavimo į smegenis, lūžusių šonkaulių ir raktikaulio, ji išsikeberiojo iš kabinos ir savaitę bandė išgyventi negyvenamoje Ramiojo vandenyno pakrantėje.

„Skaudėjo kiekviena mano kūno dalelė “,– prisiminė mergina. Laukdama gelbėtojų ji su radiatoriaus žarna rinko lietaus vandenį, mintyse dainavo mėgstamas dainas ir svajojo apie maistą, kurį valgys namuose. Visą šį laiką A. Hernandez matė viršuje pravažiuojančius automobilius, tačiau vairuotojai jos nepastebėjo. Amerikietę rado banglentininkų pora: pamatė jos visureigio nuolaužas ir iškvietė gelbėtojus. „Supratau, kad mano gyvenime yra viskas, kad būčiau laiminga“, – ligoninėje rašė Andžela.

Juliana Koepke: lėktuvo katastrofa ir savaitė džiunglėse

1971-ųjų Kūčių vakarą moksleivė Juliana Koepke su mama iš Vokietijos išskrido pas savo tėvą biologą į Amazonę. Atostogas ji planavo praleisti su šeima, tačiau viskas klostėsi ne pagal planą. Žaibui trenkus į jų lėktuvo sparną, kuro bake kilo gaisras. Mergina prisiminė tik tai, kaip nutilo varikliai. Ji atsipeikėjo džiunglėse po dienos, vis dar prisegta prie sėdynės. Būtent tai sušvelnino smūgį. Kaip vėliau paaiškėjo, iš 92 žmonių išgyveno tik Juliana.

Vienuolika dienų 17-metė moksleivė stengėsi ištrūkti iš atogrąžų miško. Valgyti ji turėjo tik keletą saldainių. Ir taip sudėtingą situaciją apsunkino tai, kad krisdama iš 3 kilometrų aukščio Juliana pametė akinius, susilaužė raktikaulį, jai buvo smegenų sukrėtimas, kūne –  gilios žaizdos. Moksleivę rado medkirčiai, kurie ją nuvežė į ligoninę. Po daugelio metų Juliana išleido autobiografinę knygą „Kai aš nukritau iš dangaus“.

Pan Lian: pusė metų vandenyne ant medinio plausto

Kinas Pan Lian dirbo antruoju stiuardu anglų prekybiniame laive. 1942 m. lapkritį jo laivas išplaukė iš Keiptauno į Paramaribą, tačiau pakeliui jį užpuolė vokiečių povandeninis laivas. Laiku iššokęs už borto, 24 metų jūreivis sugebėjo išgyventi. Jis buvo vienintelis likęs gyvas iš penkiasdešimties įgulos narių. Negana to, dvi valandas praleidęs vandenyje jaunuolis aptiko gelbėjimosi plaustą su nedidelėmis maisto atsargomis. Tai buvo keli pakeliai sausainių, cukraus, šiek tiek šokolado ir geriamojo vandens.

Netrukus maistas baigėsi, o pagalbos jis taip ir nesulaukė. Tada jūreivis pradėjo mokytis išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Jis gėrė lietaus vandenį, medžiojo žuvėdras, gaudė žuvis ir džiovino jas saulėje. Kartą P. Lian net sugebėjo pagauti ryklį. Ant plausto Atlanto vandenyne jaunuolis praleido 133 dienas. Tik balandį jį atrado Brazilijos žvejai. P. Lian buvo ligotas ir išsekęs, bet po keturių savaičių ligoninėje jis visiškai pasveiko. „Tikiuosi, kad niekam niekada nereikės kartoti šio rekordo“, – sakė jis.