„Prieš šešis mėnesius palaidojau savo vyrą. Jis mirė nuo širdies smūgio. Aš ilgai nenorėjau to pripažinti, nepaisant to, kad buvau pasirengusi galimai netekčiai (jis nuo vaikystės sirgo širdies liga). Iš pradžių buvo skaudu ir graudu, atrodė, kad mano gyvenimas mirė kartu su juo. Tačiau pamažu ėmiau įsisąmoninti ir suvokti, kad reikia gyventi toliau. Tai paskatino ir baisi žinutė iš socialinių tinklų“, – neįtikėtiną istoriją papasakojo ponia Irena.

Gyvenome pilnavertį gyvenimą

Kartu buvome 28 metus, sulaukėme brandaus amžiaus. Užauginome du nuostabius vaikus, o neseniai gimė mūsų ilgai lauktas anūkas. Dirbome vienoje gamykloje, turėjome sodą, užsidirbome pinigų butui miesto centre. Dažnai važiuodavome ilsėtis į užsienį. Apskritai mes stengėmės gyventi pilnavertį gyvenimą ir, svarbiausia, visada mylėjome vienas kitą. Visko, žinoma, pasitaikė, bet apskritai likome ištikimi vienas kitam ir jautėme abipusę pagarbą būdami ir vyresniame amžiuje.

Kai vyrui buvo 52 metai, jį ištiko širdies smūgis. Jis turėjo antsvorio ir sveikatos problemų, todėl tokia eiga buvo gana tikėtina. Gydytojai sakė, kad jei dar bus toks atvejis, greičiausiai jo nepavyks išgelbėti. Po mėnesio viskas vėl pasikartojo. Norėjau, kad jis sveikai maitintųsi, laikytųsi dietos, tačiau jis pats to atsisakė pareikšdamas, kad geriau gyventi trumpai, bet taip, kaip patinka, negu ilgai, bet tokia kaina.

Netrukus jis iškeliavo anapilin. Aš labai liūdėjau. Vaikai ir kiti giminaičiai dažnai mane lankė, pasakodami, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Aš palikau darbą, maitinausi  iš sodo atsargų ir santaupų. Visai neišeidavau iš namų. Iš pradžių dukra man net maisto produktų atveždavo, nes dienų dienas ir naktis gulėjau lovoje iš jos nesikeldama. Mane tiesiog paguldė depresija ir aš nenorėjau niekur eiti.

Pradėjau rašyti virtualius laiškus

Pamažu pradėjau atsigauti. Po pirmo mėnesio sėdėjimo/gulėjimo namuose, ėmiau kažkuo domėtis. Pradėjau lankyti anūką (sūnaus sūnų), vaikščioti į parodas ir muziejus. Praėjo 4 mėnesiai, ir aš supratau, kad grįžtu į seną gyvenimą, bet vis tiek labai ilgiuosi savo vyro. Nepaisant būrio svečių (aš juos specialiai kviesdavau), namai vis tiek buvo tušti. Aš vis laukiau, kol jis įžengs į svetainę, garsiai pasisveikins ir eis į darbo kambarį.

Norėdama numalšinti netekties skausmą, pradėjau jam rašyti laiškus. Žinoma, ne popierinius, o virtualius. Socialiniame tinkle turime puslapį  „Bendraklasiai“. Anksčiau jais naudodavomės darbui – siųsdavome vieni kitiems dokumentus, kartais dalindavomės juokingomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Po vyro mirties pradėjau rašyti jam laiškus.

Aš pasakojau, kaip man sekasi. Gyriausi radusi naują darbą (įsidarbinau budėtoja kaimyninėje firmoje), kad mūsų anūkas žengė pirmą žingsnį, rašiau, kad aš jo labai ilgiuosi ir noriu apkabinti. Rašiau ir įdomią informaciją, ir bet ką. Kuomet gyvenome kartu, jis visada žavėdavosi, kai aš entuziastingai ką nors pasakodavau. Nesitikėjau, kad jis „skaitys“, bet maniau, kad taip išsikalbėsiu ir palengvinsiu savo dvasinę naštą.

Paprašė palikti jį ramybėje

Praėjo mėnuo, paskui dar … Aš rašiau ir rašiau. Pirmiausia kartą per savaitę, paskui – du. Tuomet kas antrą dieną, o galiausiai – kiekvieną dieną. Net pati nepastebėdama aš radau naują užsiėmimą, apie kurį, žinoma, niekam nepasakojau, būgštaudama, kad aplinkiniai pagalvos, kad man „ne visi namie“.

Išgyvenimai pradėjo blėsti, atsirado įkvėpimas ir gyvenimo pojūtis, ko nebuvo beveik visus šešis mėnesius.

Bet šis susirašinėjimas truko neilgai. Vieną dieną vyras… man atsakė! Jis rašė, kad džiaugiasi dėl manęs, tačiau neturėčiau jo trukdyti savo laiškais. Kad jam ir be to gerai sekasi, manęs jam nereikia. Sakyti, kad buvau apstulbusi, reiškia nieko nesakyti … Žinoma, į šį laišką neatsakiau. Ir niekam apie tai neprasitariau nė žodeliu. Net vaikams. Tiktai ištryniau visą susirašinėjimą  ir savo puslapį. Tada nuėjau į vyro darbo kambarį ir jo kompiuteryje pašalinau vyro puslapį.

Manau, nereikia nė sakyti, kad yra baisu: žmogus, kurio nėra pasaulyje, „atsiranda“ socialiniame tinkle ir man rašo. Neslėpsiu, kad gavusi žinutę pamaniau, jog eisiu paskui vyrą. Bet tada suėmiau save į rankas ir supratau, kaip tai galėjo įvykti. Greičiausiai kažkas nulaužė jo puslapį ir nusprendė pajuokauti. Tikiuosi, kad šitam žmogui viskas grįš bumerangu ir jam už tai bus atseikėta!

Siaubinga dar ir tai, kad tą pačią naktį susapnavau savo vyrą, kuris paprašė palikti jį ramybėje. Žodžiai buvo maždaug tokie patys, kaip tekste, kurį parašė „jis“, tik švelnesne forma. Tai mane taip paveikė, kad nustojau jam kažką pasakoti. Aš tiesiog jį tik prisimenu ir šiuos prisiminimus saugau atmintyje bei širdyje.

pexels.com nuotr.