Man skirta dalia – būti auka?

„Aš nuo vaikystės esu auka. Mokykloje mane žemino ir įžeidinėjo bendraklasiai, vienas iš jų ypač stengėsi. Kartu su draugais jis tyčiojosi iš manęs per pamokas, kai stovėdavau prie lentos ir vadino mane necenzūriniais žodžiais, mėtė į mane popierėlius, piešdavo įžeidžiančius piešinius, kuriuos skraidindavo po klasę. Mokytojai apsimesdavo, kad nieko nemato. Mano tėvams ne aš rūpėjau – devintajame dešimtmetyje jie stengėsi bet kokiais būdais išgyventi. Aš pati negalėjau pasipriešinti – buvau tyli, kukli pirmūnė prieš bjaurių nepilnamečių gaują. Tylėjau, viską savyje ištvėriau rydama ašaras. Apskritai mokykla man buvo tikras pragaras“, – pradėjo savo pasakojimą Jovita.

Būsimą vyrą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio

Kai įstojau į universitetą, lengviau atsikvėpiau: nauji draugai ir draugės, tai buvo geriausias laikas mano gyvenime. Po studijų labai gerai įsidarbinau: tapau vienos įmonės vyriausiojo buhalterio pavaduotoja.

Savo būsimą vyrą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Man nereikėjo iš jo gėlių, dovanų, kino ar kavinių, troškau tik būti su juo. Aš dėl jo galėjau padaryti viską. Ir jis buvo toks mandagus, dėmesingas, švelnus! Maniau, kad pagaliau radau savo laimę.

Jis buvo patologiškai pavydus

 Pirmasis signalas, privertęs suklusti, buvo tada,  kai supratau, kad jis patologiškai pavydus. Jis pavydėjo kiekvienam į mane pažvelgusiam, niekur neleido eiti vienai, puldamas į isteriją. Iš nieko kėlė skandalus, mane stumdė, į mane sviesdavo bet ką. Kai jis įsiusdavo, tapdavo tiesiog nevaldomas. Tuo metu mes jau gyvenome kartu.

Pirmą kartą jis mane sumušė prieš gimtadienį, nes darbe kolegoms nupirkau butelį vyno ir vaisių, beje, už savo pinigus. Kai nukritau ant grindų, jis mušė rankomis, paskui spardė kojomis. Po to atgailaudamas gulė man po kojom, maldavo atleisti. Atleidau. O jau tada reikėjo bėgti kuo toliau nuo jo!

Vyras mane sumušė nėščią

Du mėnesius jis buvo tarsi šilkinis. Kitą kartą jis mane sumušė po Naujųjų metų. Šventėme su draugais, jis prisigėrė kaip kiaulė. Tada pradėjo mane žeminti, pareikšdamas, kad visos bobos vienodos, jas reikia auklėti kumščiais. O kai grįžome į namus, jis smogė man į veidą, paskui spyrė į krūtinę, pagriebęs už plaukų tampė po grindis, spardė nugarą, smaugė taip, kad aptemdavo akyse, o paleisdavo tik tada, kai pradėdavau stipriai dusti. Bandžiau jam pasipriešinti, ištrūkti, draskiau jį, kandžiojausi, tačiau jo persigėrusio tai nesustabdė.

Kad mane dar labiau įskaudintų, jis sudaužė mano brangų nešiojamąjį kompiuterį, dėl kurio dirbau visą mėnesį septynias dienas per savaitę, 12 valandų per dieną. Mane apėmė isterija. Tuo metu buvau trečią mėnesį nėščia. Ir vėl išsiblaivęs jis atgailavo, verkė, šliaužiojo ant kelių. Vėl jam atleidau, tikėdamasi, kad susitvarkys dėl šeimos, dėl vaiko, mažylio palikti be tėčio irgi nenorėjau. Tėvams pasakiau, kad nukritau nuo laiptų.

 Po egzekucijos atsidūriau ligoninėje

Atšokome vestuves. Po to mano mylimiausiasis su draugais šventė kovo 8-ąją iki visiško nusigėrimo. Aš buvau namie, nes, kaip man pasakė vyras, „su pilvu reikia tik namie sėdėti.“

Visiškai girtas jis pasirodė namuose ir pradėjo reikalauti iš manęs pinigų, kad galėtų tęsti banketą. Kai atsisakiau jų duoti, puolė mane kumščiais. Mušė „iš dūšios“. Aš bandžiau apsaugoti pilvą, atstatydama veidą, rankas, galvą. Tada jis pradėjo daužyti buto baldus ir buitinę techniką, paveikslus. Po to paskui mane lakstė su virtuviniu peiliu. Supratau, kad jis mane tiesiog nužudys. Būdama tik su šlepetėmis ir chalatu, šaltą naktį išbėgau iš namų ir pasislėpiau garažuose. Paskambinau jo mamai, ji atėjo, iškvietė policiją. Jį išsivežė, o aš nubėgau pas tėvus. Garbaus amžiaus mama, pamačiusi mane, griebėsi už širdies. Šeima iškvietė greitąją pagalbą, man buvo labai bloga. Ligoninėje aš patyriau tokią gėdą! Tarp penkių aukštų pacienčių buvau vienintelė sumušta.

Kol buvo statomos lašinės ir mane apžiūrinėjo, personalas paeiliui ėjo pro palatą spoksodami į mane. Tada atėjo psichologas, aš su juo nekalbėjau, man buvo per daug gėda. Pareiškimo nerašiau, pagailėjau jo senjoros mamos. Kai mane išrašė iš ligoninės, jis vėl šliaužiojo ant kelių, jo artimieji taip pat su ašaromis prašė atleidimo. Jie taip pat maldavo ir mano tėvų. Vėl atleidau, arba jau buvo susitaikiusi su mušamos aukos vaidmeniu, arba maniau, kad viskas susitvarkys po vaiko gimimo.

Grubus ir su sūnumi

Dabar mano sūnui 2 metai, jis mano vienintelis džiaugsmas, laimė, gyvenimo prasmė. Vis dar gyvenu su vyru. Noriu išeiti, bet negaliu apsispręsti. Jis vis sumuša mane, tada prašo atleidimo. Nebeturiu jėgų, nesijaučiu žmogumi,  ištveriu tik dėl sūnaus. Vyras su sūnumi elgiasi šiurkščiai, baudžia ir be priežasties. Bet aš dėl sūnaus kovosiu iki paskutinio atodūsio.

Gal pasiryšiu jį palikti

Aš nieko nepasakoju savo senjorams tėvams, jie silpnos sveikatos. Jo artimieji sako, kad aš pati išprovokuoju, kad jis mane muštų, man taip ir reikia. Gyvenu lyg užburtame rate, negaliu pabėgti, nors maniau, kad esu stipri. Išvažiuočiau, bet kur bėgti? Jis visur suras ir neduos ramybės. Nei man, nei mano sūnui. Bjaurus žvėris.

Ir vis dėlto galvoju, kad vis tiek vieną kartą pasiryšiu ir paliksiu savo vyrą. Pati nuo vaikystės buvau auka, nenoriu, kad ir mano sūnus visa tai patirtų.

 Tironai niekada nepasikeičia

Taip pat norėčiau įspėti merginas: mielosios, nekartokite mano klaidų! Jeigu vieną kartą prieš jus pakėlė ranką – iš karto jį palikite, tironai niekada nepasikeičia. Rašykite pareiškimus, bauskite kalėjimu ir baudomis, negailėkite jų. Nebūkite aukos, būkite stiprios. Ir visų pirma gailėkite savęs!

stocksnap.io nuotr.