Praėjusią savaitę gavau žinią, kad mirė mano tėvas. Ši naujiena man nesukėlė jokių ypatingų emocijų. Tėvai išsiskyrė 1987 metais, ir tai būtų galima pavadinti pragaro pabaiga. Mama pagaliau suprato, kad tolimesnis gyvenimas kartu niekuo geru nesibaigs, ir mes su ja išvykome, – pradėjo savo pasakojimą Povilas.

Nuo tada tėvas tiesiog išbraukė ir ją, ir mane iš savo gyvenimo. Alimentų nemokėjo, bet kaip bebūtų keista, mūsų nepilnos šeimos finansinė padėtis gerokai pagerėjo. Tėvas ne tik pragerdavo savo algą, bet ir versdavo mamą nupirkti jam alkoholio. Mama pirko, nes tai buvo būdas išvengti dar vieno skandalo ir priartinti momentą, kai jis užmiega virtuvėje, užsikniaubęs ant stalo. Tada su mama nutempdavome jį ant sofos, nuaudavome batus ir numaudavome kelnes, apklodavome antklode ir eidavome į virtuvę valyti apšnerkšto stalo: daugybės nuorūkų lėkštėse, išbarstytų maisto likučių.

Tada daug ko nesupratau, gailėjau mamos, bet negalėjau jos apsaugoti, nes man buvo tik trylika metų. O žiūrėdamas į verkiančią mamą, svajojau tik apie vieną: kad kuo greičiau užaugčiau ir galėčiau ją apginti nuo tėvo.

Po penkiolikos metų atsitiktinai atvykau į gimtąjį miestą verslo reikalais ir nusprendžiau aplankyti tėvą. Mūsų buto duris atidarė jauna nepažįstama moteris, iš kurios sužinojau, kad mano tėvas išvyko gyventi į Vokietiją. Ir tai, jog mums su mama išvykus, jis nustojo gerti ir gyveno gana ramų gyvenimą. Ši žinia mane labai nustebino. Ar mes su mama neleidome tėvui ramiai gyventi? Ir aš po kruopelytę pradėjau rinkti informaciją apie savo tėvą. Mama į mano klausimus neatsakinėjo, tad teko tenkintis jo brolio, sugėrovų, kaimynų ir savo prisiminimais.

Mano tėvas gimė Klaipėdoje. Jis vilkėdavo prašmatnius drabužius, laidydavo sąmojus ir buvo mėgstamas moterų. Tačiau kai tarnavo sovietų kariuomenėje, prasidėjo karas Afganistane ir tėvas buvo išsiųstas į tą šalį. Kai grįžo po demobilizacijos, penkerius metus sėdėjo kalėjime. Ir šie du gyvenimo periodai paliko pėdsaką jo charakteryje. Tėvas kiekvieną dieną gyveno taip, lyg ji būtų paskutinė. Jis gėrė iki sąmonės netekimo, mušdavosi tol, kol būdavo partrenkiamas ant  žemės, mylėjo visas moteris, kurios jam nusišypsodavo. Ir niekada negrįždavo atgal.

Jis buvo dosnus žmogus, tiktai ne savo šeimai.  Sugėrovus vaišindavo alumi ir vynu, o vaikus – limonadu, gira ir ledais. Tačiau aš jų niekada negaudavau, nes bijojau savo tėvo. Jei pamatydavo mane  gatvėje, liaudavosi šypsojęsis ir liepdavo eiti namo daryti namų darbus.

Tik kartą atsidūriau vaikų būryje, kuriuos vaišino mano tėvas. Jis nupirko kelis butelius brangiausio limonado ir pradėjo juos dalinti. Ir tada pamatė mane. „Pajuokavo“ dėl mano antsvorio, kas sukėlė sutartiną vaikėzų juoką, ir vėl išsiuntė mane namo mokytis. Nuo tada stengiausi nepakliūti tėvui į akis.

Mano tėvas buvo žiaurus ir su savo sugėrovais. Girdydamas už savo pinigus jautėsi turįs teisę juos žeminti. Dėl to kildavo muštynės, o jei tėvas pralaimėdavo, sugėrovai jį palikdavo tįsoti ant žemės kraujo klane.

Tačiau kartais tėvas grįždavo namo iš karto po darbo, lygiai 18 valandą. Tuomet jis pavakarieniaudavo, išsivirdavo litrinį metalinį puodelį kavos, kurį gerdavo su pienu, atsiguldavo ant sofos ir rūkydavo. Tokie vakarai visada baigdavosi be skandalų.

O jei 18 valandą mano tėvas nepasirodydavo, tai reiškė, kad jis vėl prisigėrė ir mūsų su mama laukia nemigo naktis ir jo siautėjimas. Karčios patirties pamokyta, mama iškart mane nuvesdavo pas kaimynus visai nakčiai. Mane pasiimdavo apsiverkusi. Kai kaimynų nebūdavo namuose, tapdavau muštynių liudininku.

Kartą tikrindamas mano pažymių knygelę ir pamatęs trejetą bei pastabą dėl mano blogo elgesio, tėvas pradėjo mane mušti. Diržas kabojo matomoje vietoje, tėvas liepė man pačiam jį atsinešti. Žengiau mažais žingsneliais, tikėdamasi, kad jis apsigalvos, bet deja. Jis įsiutęs mane plakė, kol iš skausmo pradėjau rėkti. Kai mama bandė mane apginti, tėvas pradėjo auklėti ir ją. Man buvo labai skaudu, nes turėjau vos kelis trejetus, tačiau tėvas, atsivertęs tik pirmą puslapį, griebėsi diržo.

Skandalai kildavo ir tėvui į namus parsivedus sugėrovų. Kažkada jiems pritrūkus alkoholio, tėvas liepė mamai eiti į parduotuvę jo parnešti. Ji nesutiko, tada jis puolė muštis. Sugėrovai užstojo mamą, tai tėvą dar labiau supykdė. Viskas baigėsi muštynėmis mūsų mažoje virtuvėje.

Po daugelio metų mama pasakojo, kad darželyje mums davė užduotį nupiešti piešinį laisva tema. Pamačiusi tai, ką nupiešiau, auklėtoja pakvietė mamą pokalbiui. Pasirodo, savo piešinyje pavaizdavau lėkštę, kurioje gulėjo žuvies uodega, o šalia stovėjo butelis degtinės…

Išėjus draugeliams, tėvas eidavo miegoti, bet neilgam. Pabudęs jis keldavo skandalus, aiškinosi santykius su mama. Po tokių naktinių siautėjimų mes su mama ilgai negalėdavome užmigti. O ryte eidavau į mokyklą neišsimiegojęs ir sudirgęs. Būdamas tokios nuotaikos,  klasėje tapdavau visų konfliktų dalyviu, dažniausiai – iniciatoriumi. Po tokių incidentų pažymių knygelėje atsirasdavo naujas įrašas apie mano blogą elgesį.

Po kiek laiko su mama radome būdą, kaip numaldyti tėvo naktinius siautėjimus. Vos jis prabusdavo, mama slėpdavosi trijų durų spintoje, o aš vis praverdavau duris, kad ji ten neuždustų. Tiesa, kurį laiką man tekdavo klausytis tėvo skundų dėl sunkaus gyvenimo, bet jis greitai užmigdavo.

Kantrybės taurę perpildęs lašas buvo muštynės, kai tėvas smogė mamai taburete į galvą. Smūgis nebuvo tikslus, taburetė tik pradrėskė odą. Tačiau visas prieškambaris buvo aptaškytas krauju. Iškvietėme policiją, tėvą išvežė. Tačiau netrukus jis buvo paleistas.

Po šio įvykio mama suprato, kad jai reikia skirtis. Mokykloje kaip tik prasidėjo vasaros atostogos, ir mes su mama išvykome į kitą miestą.

Tėvas mirė vienas. Prieš pat mirtį aplankiau jį Vokietijoje. Pamačiau išpuoselėtą vokietį pensininką, nepiktnaudžiaujantį alkoholiu. Jis neklausė, ar aš vedęs, ar turiu vaikų. Tik primygtinai  patarė man negerti degtinės ir paprašė pasakyti mamai, kad yra pasirengęs jai atleisti…

pexels-pixabay nuotr.